Įsikūrę prie Nemuno

MERKINĖ

Miestelis prie Nemuno, Merkio, Stangės ir Straujos santakos, Dzūkijos nacionaliniame parke. Vietos aplinkui santaką paskelbtos gamtiniu draustiniu; paupių lankose ir miškuose išliko retų rūšių augalų. Merkinės urbanistiniame draustinyje saugoma senoji miestelio dalis: gatvių tinklas, aikštės planas, užstatymo elementai.

Merkinė, viena seniausių Lietuvos gyvenviečių, rašytiniuose šaltiniuose minima nuo XIV a.  Ant aukšto stačiašlaičio piliakalnio stovėjusią gerai įtvirtintą medinę pilį kryžiuočių kronikos apibūdina kaip didelę kliūtį pakeliui į Trakus ir Vilnių. Pasibaigus antpuoliams pilis sunyko, o prie jos įsikūrusi gyvenvietė augo ir klestėjo. Merkinė ilgus šimtmečius buvo administracinis,

karinis, ekonominis ir kultūrinis Dainavos krašto centras. 1569 m. jai suteiktos miesto teisės ir patvirtintas antspaudas. Merkinėje ne kartą lankėsi Lietuvos ir Lenkijos valdovai, o 1648 m. medžiodamas apylinkių miškuose persišaldė ir mirė Vladislovas IV Vaza. Ilgainiui susiformavo trikampė aikštė, kurioje iškilo rotušė su bokštu (išliko jo rūsys) ir laikrodžiu. Buvo pastatyta nemažai mūrinių pastatų, 3 katalikų bažnyčios (parapinė, dominikonų, jėzuitų), 2 vienuolynai, įsteigta kolegija. Miesto ribas žymėjo 4 mūriniai stulpai (išliko du). Anksčiau prie jų buvo pritvirtinti varpai ir Merkinės herbas – baltas vienaragis, dabar tai unikalūs kultūros paveldo objektai.

Istorinių kelių kryžkelėje įsikūrusią Merkinę įvairiais laikotarpiais griovė švedų, rusų, vokiečių kariuomenės, alino konfederaciniai karai, niokojo gaisrai ir maras.

XVIII a. gyvenvietė sunyko, bet XIX a. vėl atsigavo, tapo valsčiaus centru. Čia buvo mokykla, prieplauka, vietiniai gyventojai prekiavo įvairiomis miško gėrybėmis: grybais, uogomis, riešutais. 1884 m. pastatytas Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčios priebažnytis, 1912 m. dekoruotas vidus. Prieš I pasaulinį karą miestelyje įsikūrė Lietuvių katalikų blaivybės draugijos ir Lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ skyriai, 1913 m. leista įsteigti biblioteką-skaityklą.

Tarpukariu Merkinė atsidūrė prie Lietuvos ir Lenkijos demarkacijos linijos, ir tai stabdė jos plėtrą. Vis dėlto miestelyje veikė progimnazija (1921–1929), arti 150 parduotuvių, plytinė, saldainių fabrikas, amatininkų dirbtuvės, 7 malūnai, 2 lentpjūvės, 4 restoranai, viešbutis. Buvo įvestas vandentiekis, pastatyta elektrinė.

1935 m. Merkinėje pirmą kartą Lietuvoje buvo švenčiama Senovės diena; iš jos išaugo Senųjų amatų dienos, švenčiamos Lietuvos miestuose iki mūsų dienų.