LYDA (baltarusiškai Lida)
Miestas Baltarusijos šiaurės vakaruose, Lydos lygumoje, prie Nemuno aukštupio žemumos. Manoma, kad Lyda (vietovardis reiškia „lydimus“, „kirtimus“) pradėjo kurtis 1180 m. Nuo XIII a. vid. ji priklausė Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei. 1323–1328 m. didysis kunigaikštis Gediminas čia pastatydino didingą mūrinę pilį, saugojusią miestą ir apylinkes nuo kryžiuočių ir mongolų-totorių antpuolių. 1387 m. pastatyta pirmoji medinė katalikų bažnyčia.
XV–XVI a. Lyda buvo svarbus amatų ir prekybos centras. 1590 m. jai suteiktos miesto teisės. 1672 m. pastatytas karmelitų, 1757 m. – pijorų vienuolynas, nuo 1756 m. veikė pijorų kolegija. XVII a. vid. prasidėjo sunkesni laikai. |
|
Vos atsigavusi po ekonomikos nuosmukio ir Šiaurės karo, Lyda atiteko Rusijos imperijai. Ji buvo Slanimo (1795), Lietuvos (1797), Gardino (1801), Vilniaus (1842) gubernijų apskrities centras. 1862 m. per Lydą nutiestas geležinkelis į Vilnių, 1872 m. įsteigta telegrafo stotis. XIX a. pab.–XX a. pr. mieste įkurtos kelios mokyklos, ligoninė, pastatyta ketaus liejyklų, lentpjūvių.
I pasaulinio karo metais Lydą buvo užėmusi Vokietijos kariuomenė. 1918–1919 m. miestas priklausė Lietuvai, vėliau jį valdė Lenkija. Nuo 1939 m. Lyda priklauso Baltarusijai.
|
