Įsikūrę prie Nemuno

DRUSKININKAI

Miestas kurortas Lietuvos pietiniame pakraštyje, netoli Baltarusijos sienos, prie Nemuno ir Ratnyčios santakos. Kaip urbanistikos paminklas (2005) saugomas Druskininkų senamiestis.

Pirmą kartą Druskininkai paminėti 1636 m. teisinio pobūdžio dokumente. Vietovardis susijęs su druskininko, t. y. druskos garintojo, amatu, kuriuo kadaise vertėsi vietiniai gyventojai.

Dar XVII a. buvo pastebėta, jog pabraidžiojus po kai kuriuos panemunės šaltinius greičiau užgyja žaizdotos kojos ir pan. 1794 m. Lietuvos ir Lenkijos valdovo Stanislovo Augusto Poniatovskio dekretu Druskininkai buvo paskelbti gydomąja vietove, tačiau tikroji

balneologijos, purvo ir klimato terapijos kurorto istorija prasidėjo po to, kai mineralinį vandenį ištyrė ir palankiai įvertino mokslininkai.

XIX a. miestas suklestėjo: 1837 m. patvirtintas gydyklų statybos projektas. 1838 m. įkurta pirmoji valdinė gydykla su 12 vonių, netrukus pastatyta ir privati gydykla. 1856 m. įsteigta sezoninė 30 vietų ligoninė. Iškilo mineralinio vandens šaltinių paviljonai, maudyklės, kurhauzas, kiti kurorto infrastruktūros statiniai.

Gydymo procedūros buvo brangios, todėl į kurortą atvykdavo daugiausia pasiturintieji: stambūs žemvaldžiai, valdininkai, verslininkai, kunigai, advokatai. Prieš I pasaulinį karą Druskininkuose per metus apsilankydavo apie 5 tūkst. žmonių.

Jų patogumui tarp kurorto ir artimiausios geležinkelio stoties važiavo brikos, ekipažai, diližanai, o XX a. pr. ir autobusai. Nemunu tarp Druskininkų ir Gardino nuolat plaukiojo garlaivis „Druskininkai“, įveikdavęs 50 km kelią per 5–6 val.

Atvykusius poilsiautojus reikėjo ne tik gydyti, bet ir apgyvendinti, pamaitinti. Buvo statomi erdvūs ir patogūs vasarnamiai, prašmatnūs viešbučiai, veikė paštas, telegrafas, parduotuvės, kepyklos, keli restoranai, nemažai valgyklų, kelios cukrainės, vykdavo savaitiniai turgūs. Iki mūsų dienų išliko senųjų gydyklų pastatas (1894), daug XIX–XX a. sandūros medinių, gausiai dekoruotų istorizmo stiliaus vilų, medinė  Visų Nuliūdusiųjų Paguodos cerkvė (1865), neogotikinė Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės bažnyčia

(pradėta statyti 1912, pašventinta 1931). 1878–1889 m. Druskininkuose, tėvų namuose, gyveno, o iki 1910 m. vasarodavo žymus lietuvių kompozitorius ir dailininkas Mikalojus Konstantinas Čiurlionis.

1920–1939 m. Druskininkai priklausė Lenkijai. Tuo metu radosi naujų konstruktyvizmo ar tradicinės dvarelių architektūros įkvėptų medinių vilų ir pensionų. Nuo 1924 m. kurorte veikė labai populiarus gydymo saule, oru ir judėjimu parkas, vykdavo spektakliai, koncertai, šokiai. 1937 m. žymiausios mineralinio vandens versmės buvo pavadintos lietuviškais Vytauto, Birutės, Undinės, Aušros vardais.

1939 m. Druskininkus užėmė sovietų kariuomenė, kitais metais miestas atiteko Lietuvai.