Audronė Girdzijauskaitė yra daugybės knygų ir straipsnių apie teatrą autorė. Bet Lietuvos skaitytojams ji puikiai pažįstama ne tik kaip teatrologė. Lengvu, įtraukiančiu stiliumi parašytos prisiminimų knygos „Atminties salos“ (2008), „Nutolę balsai“ (2011) bei „Atminties šuliniai“ (2020) gerokai peržengia teatro bendruomenės ribas ir yra tapusios XX a. Lietuvos kultūros gyvenimo dokumentais.
Naujausioje knygoje – daugiažanrių tekstų rinktinėje – „Kovido meto užrašai“ autorė įtraukia į savo asmeninę pandemijos meto kasdienybę. Joje A. Girdzijauskaitė dalijasi asmeninėmis patirtimis ir prisiminimais, apmąsto pandemijos paveiktos šiuolaikinės Lietuvos kultūros slinktis. Šitaip ji pakviečia į asmeninę ir kultūrinę kelionę po Lietuvą, Vilnių bei savo gyvenimą.
Vytautas Paukštė (1932–2022) – vienas garsiausių XX a. antros pusės – XXI a. pradžios Lietuvos teatro ir kino aktorių, iki pat paskutinių gyvenimo metų dirbęs Klaipėdos dramos teatre, sukūręs apie šimtą trisdešimt vaidmenų teatre ir apie septyniasdešimt – kine, savo talentu formavęs kelių kartų Lietuvos teatro žiūrovų skonį ir aktorinės meistrystės standartus.
Knygoje, kurią sudarė teatrologė Daiva Šabasevičienė ir aktoriaus duktė Ada Paukštytė, analizuojami Vytauto Paukštės sukurti vaidmenys, pateikiami jį pažinojusių kolegų prisiminimai, pokalbių su Vytautu Paukšte fragmentai, kuriuose išryškėja gilus, filosofinis jo žvilgsnis į teatrą ir gyvenimą.
Knygos pavadinimui pasirinkęs Shakespeare frazę, kino ir teatro aktoriaus Saulius Siparis neabejotinai suintrigavo skaitytojus. Ne kartą sulaukęs raginimų parašyti prisiminimus, nes įdomiai pasakoja, jis galop taip ir padarė. O jo nueitas kelias išties spalvingas - net sunku patikėti, kad vieno žmogaus gyvenime gali tilpti tiek įvykių, personažų, istorijų. Gimęs aktorių šeimoje (tėvai – operos solistas Rimantas Siparis ir aktorė Marija Rasteikaitė) pasekė jų pėdomis ir susidūrė su daugybe kūrybinio gyvenimo iššūkių. Apibendrindamas šiuos išgyvenimus apgailestavo, kad nors Fortūna kai kada atsukdavo savo veidą, profesijoje jam pavyko save realizuoti tik apie 30 procentų. Nors apie prabėgusius metus pasakoja šmaikštaudamas ir nevengdamas autoironijos, už jos – daug skausmo ir praradimų. Vis dėlto, pasak aktoriaus, taip ilgai laukta Fortūna pagaliau pasirodė.
Profesorė Irena Vaišytė gimė 1926 Šaukėnuose (Šiaulių aps.) vargonininko Vlado Vaišio šeimoje. Studijavo pedagogiką ir psichologiją Vilniaus pedagoginiame institute (dabar Edukologijos universitetas), kartu su juo 1949 metais baigė ir dramos teatro aktorių studiją, kuriai vadovavo Juozas Rudzinskas. Dirbdama aktore Šiaulių dramos teatre, dėstė psichologiją Šiaulių pedagoginiame institute. 1953 metais išvyko į Maskvą, iškart į dvi aspirantūras : režisūros Valstybiniame teatro meno institute ir psichologijos. Institute jos vadovas buvo vienas žymiausių rusų teatro pedagogų, Konstantino Stanislavskio mokinys, Aleksejus Popovas (tarp mokinių – P. Gaidys, J. Jurašas, M. Karklelis). I. Vaišytės disertacija „Aktoriaus kūrybinio charakterio formavimasis“ Maskvoje buvo išleista atskira knyga. 1956 metais grįžusi į Lietuvą buvo paskirta į Valstybinę konservatoriją. 33 metus vadovavo aktoriaus meistriškumo katedrai, 1961-1982 metais paraleliai atlikdama prorektoriaus mokslo reikalams pareigas. Po sunkios ligos 1994 mirė Vilniuje.
Profesorė Irena Vaišytė parengė devynias aktorių laidas – 97 absolven¬tus. Tarp buvusių jos mokinių – žinomi Lietuvos aktoriai Regimantas Adomaitis, Saulius Bareikis, Olegas Ditkovskis, Eglė Gabrėnaitė, Nijolė Gelžinytė, Aidas Giniotis, Sigutis Jačėnas, Sigitas Jakubauskas, Virginija Kochanskytė, Rimanta Krilavičiūtė, Nijolė Lepeškaitė, Edmundas Leonavičius, Nijolė Oželytė, Regina Šaltenytė, Antanas Šurna, Bronius Talačka, Antanas Venckus, Juozas Žibūda ir daugelis kitų. 1960 jos iniciatyva įkurtas Lietuvos konservatorijos Mokomasis teatras. Tarp kitų jos nuopelnų - straipsniai meno psichologijos tematika.
Gyvenusi sudėtingu metu, priversta laviruoti tarp režimo ir lietuviško teatro pedagogikos, nelengvo, kartais dramatiško likimo asmenybė neliko pamiršta jos mokinių, dirbančių visuose Lietuvos teatruose. Žurnalistės Palmiros Galkontaitės iniciatyva jie, kartu su kolegomis, pasidalino prisiminimais, nugulusiais knygoje, atskleidusioje daugelį nežinomų profesorės gyvenimo faktų.
Knyga „Laimė ir meditacija“ – tai išsamus meditacijos vadovas, kaip pradėti medituoti ir palaikyti meditacijos praktiką.
Skaitydami knygą, sužinosite apie meditacijos galią, pradėsite nuo paprastų kvėpavimo ir sėdėjimo technikų, aiškiau suvoksite save ir pasaulį. Knygoje taip pat pateikiami pratimai, idėjos įrašams dienoraštyje ir dešimt vedamųjų meditacijų, kurias galima atsisiųsti iš interneto svetainių arba nuskaičius QR kodus.
Sharon Salzberg, žinoma meditacijų mokytoja, kviečia pasitelkti meilę ir gerumą kasdieniame gyvenime.
Knygoje „Miško išmintis. Medžių motinos beieškant“ sužinosite, koks sudėtingas yra miško gyvybės ciklas. Autorė atskleidžia, kaip medžiai bendrauja per milžinišką požeminį grybų tinklą, kurių centrus sudaro medžių motinos – paslaptingos, galingos esybės, maitinančios savo giminaičius ir palaikančios mišką.
Suzanne Simard remdamasi savo gyvenimo istorija, pasakoja apie tai, kaip ji vaikystėje pamilo miškus, kaip patikėjo, kad medžiai glaudžiai bendrauja tarpusavyje, ir kaip tapo pasaulinio garso mokslininke, atskleidusia miško paslaptis.
Ši knyga ne apie tai, kaip mes galime išgelbėti medžius. Ši knyga apie tai, kaip medžiai gali išgelbėti mus.“
