Sinestèzija (gr. synaisthēsis – vienalaikis pojūtis), nevalingas dviejų ar daugiau pojūčių atsiradimas, dirginant tik vieno iš tų pojūčių jutimo organą. Labiausiai paplitusi sinestezija yra vadinamoji spalvinė klausa: garsas sukelia ne tik klausos, bet ir spalvos pojūtį. Daugeliui žmonių būdinga regos sinestezija: pavyzdžiui, geltona ir oranžinė spalva sukelia šilumos pojūtį, mėlyna ir žalia – šalčio. Mokslininkai teigia, kad kai kurie sinestezijos atvejai yra susiję su narkotinių medžiagų poveikiu ir patologija (pvz., garsų matymas).
Monografijoje siekiama sinesteziją aiškinti kaip nedalomą, universalų ir būtiną procesą, aprėpiantį daugelį kultūros plotmių, iškylantį kaip estetinis jų pagrindas. Kritiškai įvertinama sinestezijos fenomeno sklaida Vakaruose nuo romantizmo iki postmodernizmo, kryptingai išryškinant šios sklaidos pagrindinius konceptualius virsmus, netolydumą, probleminius mazgus, prieštaravimus ir svarbiausius skiriamuosius tipologinius kiekvieno į tyrinėjimo lauką patekusio etapo (romantizmas, simbolizmas, modernizmas, postmodernizmas) savitumus. Kryptingai, pagal konkrečius poreikius formuojamos tarpdalykinės, kompleksinės, interaktyvios ir kitos tyrinėjimo strategijos. Taip pat nuolat pasitelkiami analizei būtini duomenys ir pagalbiniai tyrimo instrumentai iš estetikos, meno filosofijos, teorinės menotyros, meno psichologijos, meninės kūrybos procesų psichologijos, fiziologijos ir kitų disciplinų.
Salomėja Jastrumskytė „Sinestezijos estetika“
