1 1 1 1 1 Įvertinimas 5.00 (1 Balsas)
Nuo 1934 iki 1941 mokėsi Šolom Aleichemo gimnazijoje. Per Antrąjį pasaulinį karą Kauno gete neteko motinos. 1944 pavasarį Stefanija Ladigienė, rizikuodama gyvybe, išgelbėjo ją, priglaudusi ir paslėpusi savo namuose. Čia I. Veisaitė gyveno iki 1946, kai sovietai areštavo S. Ladigienę. 1947 baigė Vilniaus Salomėjos Nėries gimnaziją, 1953 - germanistikos studijas Maskvos universitete. 1963 Leningrado universitete apgynė mokslų daktaro disertaciją.
Nuo 1953 iki 1997 Vilniaus pedagoginiame universitete dėstė Vakarų Europos ir vokiečių literatūrą, XX amžiaus teatro istoriją. Nuo 1965 docentė, nuo 1999 VPU garbės profesorė. Nuo 1963 tapo žinoma ir kaip teatro kritikė. Paskelbė per 200 straipsnių Lietuvos ir užsienio spaudoje. Taip pat buvo mokyklinių vadovėlių bendraautorė, keliolikos knygų sudarytoja, aktyvi visuomenininkė, Atviros Lietuvos Fondo steigėja, įvairių tarptautinių nevyriausybinių organizacijų (valdybų) narė, tarp jų „Atviros visuomenės institutas“, Tomo Mano kultūros centras, UNESCO Lietuvos nacionalinis komitetas, LR kultūros ministerijos Meno taryba, „Vilnius – Europos kultūros sostinė 2009“ taryba. ir kt.
Knygoje surinkti daugybės ją pažinusių žmonių, kuriems ji buvo bičiulė, bendradarbė ir moralinis autoritetas, atsiminimai.
