1 1 1 1 1 Įvertinimas 5.00 (1 Balsas)
Garbaus amžiaus Adelija gyvena didelio miesto pakraštyje. Ji mėgsta gerti arbatą savo sodelyje, kurti istorijas ir pasakas apie paukščius bei gyvūnus ir eiti pasivaikščioti. Kartą įprasto pasivaikščiojimo metu šalia šiukšlių konteinerio moteris rado išmestą, sudriskusį pliušinį meškiuką, kitą kartą – dar vieną, o vėliau – dar… Negalėdama suprasti ir gailėdama, kodėl žmonės išmeta tokius brangius daiktus, ji parsinešdavo juos namo, sulopydavo, išskalbdavo ir jie gaudavo naują gyvenimą.
Nepastebimai, rodos iš nežinia kur, į Adelijos namus vis atkeliaudavo kiti meškučiai. Senolė sumanė jiems įkurti taisymo dirbtuvėles, o ant savo priebutėlio durų pakabino užrašą „Meškučių namai“. Taip atsirado nepaprasta vieta, kurioje buvo sukurta daugybė istorijų apie žaislinius meškiukus.
Ar manote, kad kai Adelina nakčiai užgesina šviesą, meškučiai tyliai miega? Jie dalinasi savo gyvenimo istorijomis, verkia, žaidžia slėpynių, knarkia, kol galiausiai kiekvienas jų suranda naujus mylinčių vaikų namus.
