1 1 1 1 1

V. Šonta buvo vienas svarbiausių savo kartos kūrėjų Lietuvos fotografijoje. Kaip ir V. Luckaus, V. Šontos kūryba netilpo į Lietuvos fotografijos mokyklos sufomuotus rėmus, išsiskyrė nuolatiniais ieškojimais, išplėtė vietinės fotografijos raišką. Per daugiau nei dvidešimtmetį trukusį kūrybinį laikotarpį autorius sulaukė pripažinimo ne tik Lietuvoje, bet ir Sovietų sąjungoje, Europoje, Šiaurės ir Pietų Amerikoje.

Leidinyje pristatoma serija „Mokykla – mano namai“ buvo sukurta 1980-1983 metais mokyklose-internatuose specialių poreikių turintiems vaikams. Drąsus autoriaus žingsnis viešinti ir nagrinėti visuomenėje nutylimas temas patvirtina V. Šontos kaip talentingo, nepasiduodančio kūrybos suvaržymams menininko poziciją.

1 1 1 1 1

Žemaitijos ir Mažosios Lietuvos kraštovaizdis yra įspūdingas ir nepakartojamas. Išvysite tai, ko mūsų akys negali pamatyti iš Žemės. Pasigrožėsite Žemaitija ir Mažąja Lietuva iš paukščio skrydžio. Tai prie jūros besiglaudžiantys miesteliai, įspūdingos bažnyčios, nepakartojami ežerų salų piešiniai, upių vingiai, miestų panoramos, didvyrių žygius menantys piliakalniai, jūros skalaujamos kopos, siaura žemės juostelė, atskirianti marias nuo jūros...

Žemaitijos jubiliejiniams metams skirtos knygos-fotoalbumo "Tai Žemaitija ir Mažoji Lietuva" tekstai parašyti lietuvių, anglų, vokiečių ir rusų kalbomis.

1 1 1 1 1

Dailininkės Birutės Nomedos Stankūnienės tapybos darbų katalogas, anglų ir italų kalbomis. Leidinys skirtas pristatyti menininkė darbus Italijoje bei kitose užsienio šalyse. Į leidinį atrinki ir įtraukti tapybos darbai sukurti per pastarąjį dešimtmetį, remiantis galerijos "Immagianria" Florencijoje vadovo Francesco Giannattasso rekomendacijomis.

Menininkė g. 1963m. 2009 baigė dailės akademiją ,2018 Slade meno mokyklos vasaros mokyklą , 2018 metais pakviesta į šios mokyklos rezidenciją. Surengė daugiau nei trisdešimt parodų Lietuvoje ir užsienyje, keturias iš jų Anglijoje ir Italijoje. Dailininkės darbai daugiausiai sukurti abstrakčiojo abstrakcionizmo stiliumi. B.N.Stankūnienės abstrakcijų kalba – tauri ir apibendrinta, kartu daugiareikšmė ir bylojanti apie pačiai menininkei aktualius egzistencinius dalykus. Dailininkė impulsyvi, – jos kūryboje galima pastebėti daug transformuotų temų bei epizodiškų vaizdų, kuriems būdingas laikinumo ar netvarumo pojūtis.

1 1 1 1 1

„Kaip menas moko matyti“ – viena iš ryškiausių XX a. knygų apie meno prigimtį. Vaizdus žmogus atpažįsta greičiau, nei tekstą. Regėjimas yra pirmasis instrumentas, per kurį gimęs žmogus užmezga santykį su pasauliu. Meno kritiko John Berger knyga „Kaip menas moko matyti“ yra viena iš įtakingiausių knygų apie meną ir jo suvokimą. Pirmą kartą išleista 1972 m. ji pakeitė požiūrį į tapybą ir meno kritiką. Šiandien šis nedidelis meno teorijos veikalas jau tapęs moderniosios literatūros klasika. Atverdamas aliejiniais dažais tapytų paveikslų, nuotraukų ir grafinio meno kūrinių prasmės sluoksnius autorius įrodo, kad matydami bet kokį kūrinį mes skaitome atvaizdų kalba. Kaip matome, priklauso nuo to, ką mums reiškia grožio, tiesos, civilizacijos, ir socialinės lyties sąvokos.

1 1 1 1 1

Viskas, ko trokšta žurnalistė Džėja – tai emocinio artumo jausmas, kurio ji nepatyrė vaikystėje. Imigrantų iš Indijos šeimoje gimusi moteris niekad neįveikė ją ir motiną skiriančios prarajos, todėl visuomet svajojo apie savo vaiką. Tačiau likimas negailestingas – Džėja patiria trečią persileidimą. Ir ji, ir jos vyras supranta, kad jų santuoka, greičiausiai, pasmerkta.

Aplankiusi tėvus, Džėja sužino, kad Indijoje miršta jos senelis – jis nori perduoti Džėjos motinai Lenai dovaną. Skausminga praeitis neleidžia Lenai grįžti į gimtąją šalį, todėl į kelionę leidžiasi Džėja – galbūt tai bus proga daugiau sužinoti apie šeimos praeitį ir pabėgti nuo patirto sielvarto...

Indijoje Džėją pasitinka ištikimasis senelės tarnas Ravis, kuris, prieš perduodamas senelio palikimą, nori papasakoti jai istoriją. Jo pasakojimas iš nebūties prikelia Džėjos šeimos praeitį, kurios epicentre – senelė Amiša. Britų valdomoje Indijoje jai buvo lemta tapti žmona ir gera motina, tačiau ji siekė kur kas daugiau – neeiline vaizduote apdovanota moteris norėjo išmokti anglų kalbą ir užrašyti savo sukurtas istorijas. Tačiau kaip įveikti papročius ir šeimos pasipriešinimą?

Amišos istorija pakeis ir Džėjos gyvenimą – tai bus neįkainojamas palikimas, kuris pastūmės peržengti esamus sunkumus ir pabandyti pradėti gyvenimą iš naujo.

„Istorijų pasakotojos paslaptis“ nukels mus į kitą vietą ir laiką – Sejal Badani įtikinamai aprašo XX a. 4 dešimtmečio Indiją ir meistriškai sujungia šį pasakojimą su šiandiena. Indijos kultūros aprašymas gniaužia kvapą ir stulbina, o Amišos istorija įrodo, kiek daug gali žodžiai.

1 1 1 1 1

Deborah Levy knyga „Karštas pienas“– dukros ir motinos santykių drama ir istorija apie jauno žmogaus tapatumo paieškas.

Ligotos Sofijos motinos Rozos paskutinė viltis – kelionė į Ispaniją pas gydytoją Gomesą. Ją kamuoja paslaptingas kojų paralyžius, prieš kurį bejėgiai net geriausi Anglijos medikai. O štai ispano metodai kitokie, tačiau jam ėmus gydyti moterį, jos negalavimai ima kelti vis daugiau klausimų…

Motinos atrama ir paguoda visą gyvenimą buvo duktė Sofija, tačiau sulaukusi 25-erių ji ima slysti iš Rozos rankų - mergina trokšta gyventi savarankiškai. Kartu su motina atvykusi į kurortinį miestelį Ispanijoje, ji - tik motinos gydymo proceso stebėtoja. Sofija pirmą kartą pajunta laisvę - ji gali elgtis kaip jai patinka.

Kažkada norėdama padėti motinai susidoroti su liga, Sofija atsisakė svajonės studijuoti doktorantūroje ir dabar dirba padavėja. Ji iš gyvenimo nori daug daugiau, tačiau motinos liga ir jos manipuliacijos neleidžia merginai ištrūkti. Sofija svajoja įkvėpti gryno oro ir nusimesti priklausomybės ir nesaugumo naštą. Sofija nuolat jaučia nepasitenkinimą, sumaištį, nerimą ir baimę prarasti save.

Romano „Karštas pienas“ pagrindinė veikėja – pusiau graikė, tad romane netrūksta sąsajų su antikine kultūra. Mitologiniai įvaizdžiai ir siužetai papildo pasakojimą, išplečia jį ir kuria draminę įtampą. Be to, šio psichologinio romano siužetą užaštrina pasaulyje siautėjanti ekonominė krizė, kuri verčia kelti klausimus ne tik apie dvasines, bet ir fizines išgyvenimo problemas. Visgi, pagrindinė romano „Karštas pienas“ tema - asmens tapatybė. Kūrinys pasakojamas pirmuoju asmeniu – iš Sofijos perspektyvos. Jos gyvenimas - tarsi eksperimentas, ieškant tiesos ir savasties.

Norėdami pagerinti Jūsų naršymo kokybę, naudojame slapukus, kuriuos galite bet kada atšaukti. Daugiau apie slapukus.