1 1 1 1 1

Vieno garsiausių šiandienos Izraelio rašytojų Amoso Ozo naujausias romanas „Judas“ – tai pasakojimas apie išdavystę, apie nesibaigiančią žydų, krikščionių ir arabų istoriją. Ar išties išdavikai visada yra neteisūs ir morališkai smerktini – nesvarbu, ar tai būtų Jėzų išdavęs Judas, ar šiandienos Izraelio politikai nepritariantis žydas?

1959-ųjų pabaiga. Romantiško ir geraširdžio Šmuelio Ašo gyvenime nutinka vien nelaimės – jo tėvo verslas bankrutuoja, mylima mergina grįžta pas buvusįjį ir už jo išteka, o jis pats niekaip negali baigti studijų. Išsigelbėjimą pasiūlo skelbimas laikraštyje – mainais į kasdienius pokalbius, Šmuelį priglaudžia senyvas vyras Geršomas Valdas. Kartu naujuosiuose namuose gyvena ir Atalija Abravanel – bene dvigubai už vaikiną vyresnė moteris, kuri perspėja, kad šis jos neįsimylėtų. Priešingu atveju teks susikrauti daiktus ir grįžti iš kur atvykęs.

Trijulė gyvena Jeruzalės pakraštyje, dienos teka įprasta vaga. Tačiau vidiniai Šmuelio išgyvenimai neduoda ramybės – viena vertus, sutikta moteris pažadina kūno geidulius ir aistrą. Kita vertus, mintimis jis vis grįžta prie nebaigto savo magistro darbo „Jėzus žydų akimis“. Kadangi filosofiniai pokalbiai su šeimininku dažniausiai sukasi apie išdavystę, jam pasidaro įdomi Judo Iskarijoto išdavystės istorija ir pati išdavystės samprata. Šmuelis iškelia neįtikėtiną, net radikalią teoriją… O besistengiantis įminti jį priglaudusių žmonių gyvenimo mįslę atveria šiuos namus slegiančias tamsias paslaptis.


Norėdami pagerinti Jūsų naršymo kokybę, naudojame slapukus, kuriuos galite bet kada atšaukti. Daugiau apie slapukus.