1
      1
      1
      1
      1
  
  
 

Debora MacKenzie – žurnalistė, jau apie tris dešimtmečius rašanti apie įvairias ligas ir jų protrūkius. COVID-19 krizės metu autorė nuolat rašė apie šį protrūkį ir buvo viena pirmųjų žurnalisčių numačiusių galimą pandemiją. „COVID-19: pandemija, kuri niekuomet neturėjo prasidėti, ir kaip sustabdyti kitą“ – susisteminta ir naujausia informacija apie neišmoktas pamokas, apie ligą, dėl kurios buvome įspėti ir tikrai turėjome laiko pasiruošti.

Per paskutinius kelis dešimtmečius pasaulis matė daugybę epidemijų ir pandemijų. Gripas, SARS, MERS, EBOLA – kiekvienas virusas atnešė savo pamokas, kurias, regis, žmonija turėjo išmokti. Tačiau pirmą kartą istorijoje pasaulį visiškai sustabdęs COVID-19 virusas įrodo, kad nesugebėjome panaudoti sukauptų žinių ir nepaisėme ankstesnės patirties - neužkirtome kelio pandemijai. O tai buvo įmanoma.

Autoritetingoje knygoje „COVID-19: pandemija, kuri niekuomet neturėjo prasidėti, ir kaip sustabdyti kitą“ mokslo žurnalistė Debora MacKenzie dalinasi išsamiu pasakojimu, kaip ir kodėl nutiko ši krizė. Ji kalba apie ankstesnius virusus, kurie turėjo mus paruošti, bet to nepadarė. Ji aptaria, kokius gyvybiškai svarbius signalus ignoravo visuomenės apsaugos specialistai ir politikai. Deja, per vėlai. Liga išplito po pasaulį. Tad ką gi mes turime padaryti, kad išvengtume būsimų pandemijų?

Debora MacKenzie knygoje vengia sudėtingos kalbos, tačiau neišsisukinėja nuo sudėtingų temų. Aktuali ir pati naujausia informacija (autorė knygą baigė rašyti 2020-tų metų balandį) susisteminta ir išdėstyta patraukliai bei aiškiai. Rašytoja konkrečiais pavyzdžiais parodo, kur buvo suklysta ir ką buvo galima daryti kitaip, kad išvengtume ligos išplitimo po pasaulį. Taip pat autorė supažindina skaitytojus su bendra teorija apie tai, kaip vystosi ir plinta virusai.

Užsakyti leidinį


  
	
      1
      1
      1
      1
      1
  
  

Reinhard Gehlen – vokiečių generolas ir žvalgybos karininkas. Po karo jis dirbo amerikiečiams, vėliau Vakarų Vokietijai. Knygoje „Žvalgybų karas. Generolo Gehleno atsiminimai 1942-1971 m.“ pasakojama apie šnipų darbo ir politinių intrigų užkulisius.

Generolo Gehleno pareiškimai gali priversti suabejoti garsiais pasaulio lyderiais ir jų sprendimų priežastimis. Tekstas bauginančiai pabrėžia fantastišką šnipinėjimo galią, naudojamą sprendžiant tarpvalstybinius reikalus. Kūrinyje pateikiamas labai reikšmingas ir įdomus žvilgsnis ne tik į socialines ir politines pokario metų sąlygas, bet ir į vidinį emocinį žmogaus, kuris tame aktyviai dalyvavo, pasaulį.

Reinhard Gehlen Antrojo pasaulinio karo metais šnipinėjo nacistinei Vokietijai. Tačiau Hitleris iš esmės nepasitikėjo žvalgyba, o perskaitęs Reinhard Gehlen pranešimus vadino jį bepročiu. Bijodamas dėl savo ateities generolas daugybę apie Rytų bloką surinktų duomenų paslėpė, o pats paskutinėmis karo dienomis pasitraukė į Alpes. Pasibaigus karui jis pasidavė bei išsivežė dokumentus į Jungtines Amerikos Valstijas. Čia vokietis buvo tardomas, galiausiai sudarė sąjungą ir grįžo į Europą, kur pradėjo šnipinėti JAV pusei.

Savo knygoje autorius dalijasi įžvalgomis, kaip galėjo pasisukti svarbiausi pasaulio įvykiai, jei šalies lyderiai būtų daugiau dėmesio kreipę į žvalgybos surinktą informaciją. Taip pat Reinhard Gehlen itin neigiamai vaizduoja nacių vadovybę ir jų veiklą.

„Žvalgybų karas. Generolo Gehleno atsiminimai 1942-1971 m.“ – autobiografija žmogaus, kuris dabar vertinamas gana prieštaringai. Knygoje aptariami faktai yra perleisti per asmeninę prizmę, tačiau skaitytojai šiame istoriniame šaltinyje pajus sąjungininkų nuotaikas ankstyvajame šaltojo karo etape, vakariečių susirūpinimą dėl pasaulinės politinės raidos bei geriau supras visą žvalgybos virtuvę. Reinhard Gehlen savo memuarus išleido 1972-ais metais, jau pasitraukęs iš tarnybos.

Užsakyti leidinį


  
	
      1
      1
      1
      1
      1
  
  
 

„Manau, kad mokslas nepaprastai gražus“, - sakydavo Marija Sklodovska-Kiuri - pirmoji moteris, tapusi Sorbonos universiteto profesore, fizikos ir chemijos tyrimų laboratorijos vadovė, dviejų Nobelio premijų laureatė, savo darbais atvėrusi kelią branduolinės fizikos raidai ir šiuolaikinei onkologijai.

Knygoje „Marija Kiuri. Moteris, pralenkusi savo laiką“ išsamiai atskleidžiamas šios išskirtinės moters ne tik aistringos mokslininkės, bet ir mylinčios žmonos, rūpestingos motinos, aktyvios pilietės - gyvenimas, jos asmenybės raida, požiūris į mokslą ir jo įtaką visuomenei. Pristatomi Marijos Kiuri nuopelnai tiksliesiems gamtos mokslams ir mažai žinomos jos iniciatyvos medicinos srityje taikant radioaktyvumą vėžiui gydyti ir aprūpinant karo ligonines mobiliaisiais rentgeno aparatais, taip pat jos pavyzdžio įtaka pritraukiant jaunimą į tiksliuosius mokslus ir skatinant lygias lyčių galimybes.

Knyga „Marija Kiuri. Moteris, pralenkusi savo laiką“ gausiai iliustruota nepublikuotomis nuotraukomis ir asmeniniais laiškais iš šeimos archyvo.

Užsakyti leidinį


  
	
      1
      1
      1
      1
      1
  
  
 

Rusų žurnalistas Michail Zygar knygoje „Imperija turi mirti“ nagrinėja pirmuosius praeito amžiaus dešimtmečius Rusijos imperijoje. Autorius kalba apie laikus ir įvykius, kurie nuvedė iki 1917-ųjų metų spalio revoliucijos bei carinės imperijos žlugimo.

1912-tais metais Rusija patyrė liberalizmo ir tolerancijos suklestėjimą, kuris iškėlė šalį į tuometinio pasaulio priešakines gretas. Tomis dienomis rusų menas ir kultūra kėlė Vakarų Europos ir likusio pasaulio pavydą, čia gyvavo santykinai laisva spauda ir klestėjo socialinis bei kultūrinis gyvenimas. Tačiau visa tai buvo statoma ant supuvusių pamatų. Kelis šimtmečius gyvavusi senoji imperatoriškoji tvarka vis dar laikė rusų tautą pavergusi. Carinės imperijos bajorai, kunigaikščiai, vyskupai ir generolai visiškai nustekeno šalį per Pirmąjį pasaulinį karą ir imperija anksčiau ar vėliau tiesiog turėjo žlugti. Michail Zygar pasakoja apie du istorijai svarbius dešimtmečius, kurie baigėsi caro ir visos jo šeimos mirtimi.

„Imperija turi mirti“ pasirodė per šimtąsias spalio revoliucijos metines. Autorius knygoje vaizduoja, kaip prieš šimtmetį gyveno rusų visuomenė. Tolstojus, Rasputinas, Leninas – visų jų likimai buvo susipynę. Michail Zygar atkreipia dėmesį į visus svarbiausius Rusijos gyvenimo aspektus. Jis nagrinėja ne tik politinius įvykius, bet ir pasakoja apie tai, kas vyko žmonių gyvenime, kultūroje, bei kokia Rusijos vieta buvo tarptautiniame kontekste. Spalvingos asmenybės padėjo sukurti bendrą ir itin unikalų vaizdą. Autorius pasinaudojo prisiminimais, memuarais, biografijomis tam, kad galėtų pavaizduoti priežastinę įvykių seką. Kiekvieną knygos skyrių rašytojas skiria įvykiui, kuris turėjo ženklios įtakos socialiniams ar politiniam Rusijos imperijos gyvenimui.

Užsakyti leidinį


  
	
      1
      1
      1
      1
      1
  
  
 

Psichologinė knyga „Meilė kaip apsėdimas: kai per sunku paleisti“, kurią parašė autoriai Susan Forward ir Craig Buck, skirta visiems, susidūrusiems su priklausomybe nuo kito žmogaus ar patiems tapusiems apsėdimo auka.

Susan Forward ir Craig Buck klausia ar teko patirti situaciją, kuomet jautėtės priklausomi nuo kito žmogaus, negalėjote jo net mintyse paleisti? Ar jūs galvojate, kad jūsų meilės dydis yra tiesiogiai proporcingas kito žmogaus atsakui? Ar bet kokia kaina laikote įsikibę kito žmogaus, net jei santykiai nedžiugina? Ar teko jaustis persekiojamiems buvusių mylimųjų, kurie negali suprasti, kad ryšius nutraukėte visiems laikams? Jei į bent vieną klausimą atsakėte teigiamai, savipagalbos knyga „Meilė kaip apsėdimas: kai per sunku paleisti“ yra skirta jums.

Autoriai nagrinėja įvairius obsesinių meilės priklausomybių apsėstų žmonių tipus. Susan Forward ir Craig Buck paaiškina tokių asmenų elgesio priežastis ir įvardina nekontroliuojamų aistrų padarinius bei pasekmes.

Knyga apima ne tik elgsenos analizę bei pacientų patirtis, bet ir siūlo terapiją, kurios tikslas – išsilaisvinimas. Nesvarbu ar kenčiate nuo apsėdimo, ar esate tas, kuris negali nusikratyti įsimylėjusio asmens, knyga padės atpažinti obsesyvaus elgesio užuomazgas, ištrūkti iš spąstų ir sukurti naują gyvenimą.

Autorių pateikiami patarimai yra nesudėtingai įgyvendinami, be to, guodžia mintis, kad toksiški santykiai neužkerta kelio sveikiems ateities ryšiams.

Užsakyti leidinį


  
	
      1
      1
      1
      1
      1
  
  
 

Romanų autorė Elin Hilderbrand knygoje „Miestelis prie vandenyno“ paleido tikrą gandų malūną. Nantaketo miestelyje sproginėja nuoskaudos, į paviršių lenda slopintas pyktis ir, regis, kiekvienas gyventojas tik ir taikosi įskaudinti kitą. Ir dėl visko kalti nevaldomi gandai.

Rašytoja Madlena King ir Greisė yra geriausios draugės, keliančios visos Nantaketo bendruomenės pavydą dėl savo sėkmingų santuokų, gražių vaikų ir dvigubų sekmadienio pasimatymų su atsidavusiais vyrais. Tačiau šią vasarą kažkas pasikeitė. Ir jei Nantakete yra kažkas, ką gyventojai mėgsta labiau nei kokteilius, paplūdimį ir įspūdingus saulėlydžius, tai yra gandai.

O gandai sklinda apie tai, kad Madlena kovoja su rašytojo bloku, jos knygos terminai artėja, sąskaitos kaupiasi, o tušti puslapiai varo į neviltį ir pragaištingą problemos sprendimo būdą.

Dar gandonešiai praneša, kad Greisė, besistengdama savo ir taip nuostabų sodą paversti šedevru, kiek glaudžiau nei būtina bendradarbiauja su tvirtai sudėtu ir dailiu kraštovaizdžio specialistu.

Ir dar gandai skelbia, kad Greisės vyras Edis, sėkmingas salų nekilnojamo turto vystytojas, pradėjo gana neįprastą šalutinį projektą ir suka į kairę su Madlena.

Netyli paskalos ir apie Madlenos sūnų bei Greisės dukrą bei jų nederamus santykius.

Ir kai gandai įsisuka tiek, kad visi veikėjai susiduria su sudaužyto gyvenimo grėsme, Madlena su Greise stengiasi atstatyti viską į vietą, tačiau, pasirodo, kad tiesa gali būti blogesnė už paskalas!

Užsakyti leidinį

Norėdami pagerinti Jūsų naršymo kokybę, naudojame slapukus, kuriuos galite bet kada atšaukti. Daugiau apie slapukus.