1 1 1 1 1

Trilogijos apie Oslo policininką Fredriką Beierį trečioje serijos knygoje „Kryžius“ kriminalinė byla susilies su paties detektyvo gyvenimo istorija.

Paslapčių vis daugėja. Vienoje Oslo automobilių plovykloje randamas vieno vyriausybės pareigūnų kūnas. Vyrui peršauta kirkšnis ir jis paliktas lėtai ir skausmingai mirti. Jo gyvenimo paslaptis tyrusi televizijos reporterė dingsta praėjus vos kelioms dienoms po jo mirties. Tačiau ją domino ne tik mirusiojo gyvenimas. Ji rinko informaciją ir apie Fredriko Beierio tėvą.

Ši mįslinga byla vis labiau smelkiasi į Fredriko asmeninį gyvenimą bei jo praeitį, tad pareigūnui darosi neramu. Kuo jis iš tiesų gali pasitikėti? Keistai elgiasi net jo partnerė Kafa Ikbal – atrodo, lyg ji kažką slėptų. O nežinomas asmuo policininkų pokalbių klausosi per blakę.

Fredriko pasaulis byra – griūna visi įsitikinimai ir tiesos, kurias jis manė žinąs. Uždanga krenta ir akinančios šviesos apšviesti ima ryškėti tamsios paslapties kontūrai.

„Kryžius“ – trečioji norvegų rašytojo Ingar Johnsrud trilogijos dalis apie kriminalistus Fredriką Beierį ir Kafa Ikbal. Tai tarptautinio pripažinimo ir sėkmės susilaukęs rašytojas, lyginamas su tėvynainiu, trilerio žanro meistru Jo Nesbo.

1 1 1 1 1

Psichologė iš Los Andželo priversta grįžti į gimtąjį miestelį, kur kažkada jos šeimą ištiko tragedija. Knyga „Bloga duktė“ - tai ne tik žmogžudystės istorija, bet ir skaudi moters kelionė į praeitį.

Kai Robina išgirsta sesers Melani balso pranešimą, jos širdis, rodos iššoksta iš krūtinės, o mintys ima blaškytis sukeldamos tikrą panikos priepuolį. Melani žinutė trumpa: jų tėvas, pamotė ir jųdviejų dukra pašauti ir kritinės būklės guli ligoninėje.

Neatsitiktinai žinutė pasiekia Robiną Los Andžele – gimtąjį Red Blafą ji paliko prieš penkis metus. Tuomet Robinos tėvas vedė geriausią jos vaikystės draugę, su kuria romantiški ryšiai siejo ir Robinos brolį. Norėdama pabėgti nuo šios nesąmonės, ji išvyko į Los Andželą, kur jau pora metų dirba terapeute. Ir štai - sesers žinutė. Praeitis, deja, dažniausiai mus pasiveja.

Dabar ji turi grįžti į šeimą, kurią paliko. Kol jos tėvas kovoja su mirtimi, Robina bando suprasti, ar tai buvo tik paprastas įsilaužimas. Jai kyla įtarimas, kad visi – nuo nuolat suirzusios sesers ir jos autisto sūnaus iki buvusios geriausios draugės Taros, ištekėjusios už Robinos tėvo - turi paslapčių ir žino kažką daugiau. Galiausiai, jie visi atsidurs didžiulio pavojaus akivaizdoje.

1 1 1 1 1

Voltaire'as lietuvės bajorės Martos Skowrońskos – caro Petro I žmonos ir pirmosios Rusijos imperatorės Jekaterinos I – gyvenimą yra pavadinęs „labiausiai neįtikėtinu iškilimu, XVIII a. Pelenės istorija“. Tačiau šis romanas, pagrįstas autentiškais epochos šaltiniais, griauna visus stereotipus.

Laikrodis muša devynias. Prasideda paskutinė imperatorės gyvenimo para. Iš mirštančio kūno realiuoju laiku ir pirmuoju asmeniu pasakojama jos istorija, kitokia nei vyrų rašytuose istorijos vadovėliuose.

Vos penkerių likusi našlaite, jaunystėje patyrė tarnaitės, skalbėjos, karo belaisvės, sekso vergės dalią. Tapusi lietuvių kilmės favorito Aleksandro Menšikovo slapta mylimąja, vėliau – jo geriausio bičiulio Petro I meiluže bei žmona. Tarp dviejų lietuvių ir Rusijos caro nuo pat pradžių pulsuoja įtampos kupinas meilės ir draugystės trikampis, kuris kelia nuolatinę dvejonę: kas kuo manipuliuoja, kas yra auka, kas – suvedžiotojas, o kas sąvadautojas. Ir klausimą: kokią dalią lemia galia, kas tai – pasaka ar tragedija?

Tai pasakojimas apie Rytų ir Vakarų kultūrų, mentalitetų sandūrą vienoje toksiškoje santuokoje. Apie laiką ir prievartą. Apie psichologinę ir alkoholinę priklausomybę, skilusias ir save perkuriančias asmenybes, griaunantį karą ir nemarų grožį gimdančias svajones.

Menotyros mokslų daktarės rašytojos Kristinos Sabaliauskaitės naujausias istorinis romanas „Petro imperatorė“ – pirma dilogijos knyga, paremta išsamiais epochos tyrimais, autentiškais šaltiniais, išlikusiais istorinių asmenybių laiškais ir atskleidžianti kultūrologinę mentalitetų istoriją.

1 1 1 1 1

Didžiosios Britanijos rašytojos Santos Montefiore knygos išverstos į 25 kalbas ir jų parduota daugiau nei 6 mln. tiražo. Lietuvių skaitytojams jau žinomi šios autorės romanai „Sodininkas iš Prancūzijos“, „Dėžutė su drugeliu“, „Bitininko duktė“, „Dvasių medis“, „Namas prie jūros“, „Prarastos meilės jūra“ ir kt.

Lukai Čanselorui – keturiasdešimt vieni ir jis ką tik suprato, kad jo gyvenimas tuščias. Visa, dėl ko vyras gyveno ir dirbo iki šiol, neturi prasmės. Prestižinis finansininko darbas, daugiau nei milijono metinis atlyginimas, gražuolės moterys – visa pabodę, kvaila ir nebeteikia pasitenkinimo. O dar nenusisekusi santuoka, tad jis beveik nepažįsta dviejų mažamečių savo dukrų.

Apsisprendęs keisti gyvenimą, Luka meta darbą ir išvyksta į tėvams priklausančią Montelimonės pilį Italijoje. Tačiau pasakiško grožio vieta ne tokia rami ir taikinga, kaip Luka tikisi. Pilyje nuolat šurmuliuoja iš visos Europos suvažiavę ekscentriški motinos svečiai, o draugiją jiems palaiko praeities šmėklos. Bendraudamas su svečiais ir vietiniais, Luka išgirsta apie keistą paslaptį. Ją aiškinantis ir bandant rasti atsakymus į rūpimus klausimus, vyro laukia netikėti atradimai, keisti likimo posūkiai ir akistata su savimi pačiu.

Paslaptingoje ir įtraukiančioje istorijoje susipina praeitis ir dabartis, netikėtumai ir paslaptys, artimųjų praradimo skausmas ir aistringi romantiški jausmai.

1 1 1 1 1

Didžiulį tarptautinį populiarumą pelniusios „Apleisties dienos“ autorės Elenos Ferrante dar 2002 metais parašytas sukrečiantis, lyg atvira žaizda pulsuojantis romanas.

Tykiai. Ramiai. Taip prasideda ir baigiasi Elenos Ferrante romanas. Tačiau ši ramybė apgaulinga – santuokos krizė, skyrybų drama, auganti įtampa ir skaudūs klausimai apie šeimą, apie savęs kaip moters vertę atgręžia nefasadinę gyvenimo pusę.

Marijus, romano herojės neapolietės Olgos vyras, namus palieka tada, kai iš pažiūros viskas teka įprasta vaga. Tiesiog išeina. Šoko ištikta moteris pamažu ima skęsti depresijos ir neapykantos liūne, apleidžia vaikus ir šunį, nebesiorientuoja tikrovėje ir po truputį virsta išprotėjusia vyro palikta „vargšele“ iš savo vaikystės kvartalo.

Visas jos gyvenimas šeimoje buvo savų poreikių ir jausmų tramdymas. Neištarti, nutylėti žodžiai. Jokių riksmų. Jokių priekaištų. Visada patogi vyrui ir vaikams.

Gal atsipeikėti ir įsiklausyti į tų neištartų žodžių tylą ji turėjo anksčiau? Kokias frazes anuomet nutylėjo, kad ištartų visai kitas? Ko ir kiek jie abu atsisakė per savo bendrą gyvenimą? Kas iš tiesų juodu siejo?

„Turiu vėl išmokti ramaus žingsnio kaip žmogus, žinąs, kur eina ir kodėl.“ Romanas pamažu veda skaitytoją šia kryptimi – į savęs atgavimą, herojė vėl ima semtis ryžto ir jėgos iš savęs pačios, nes gyvenimas, geriau pagalvojus, viso labo ir yra „džiaugsmo pliūpsnis, skausmo dūris, smarkus malonumas, po oda tvinksinčios venos, nėra kitų tikrų dalykų, kuriuos būtų galima papasakoti“.

1 1 1 1 1

Tyrimai rodo, kad vienas iš trijų amerikiečių linkęs bent kartą gyvenime keisti tikėjimą – kodėl gi tapome tokie „dievybės ieškotojai“? Atsakymo į šį klausimą ieško amerikiečių žurnalistas Eric Weiner knygoje „Žmogus ieško Dievo. Kaip aš flirtavau su Apvaizda“. Ir daro jis tai keliaudamas po pasaulį ir susipažindamas su skirtingomis planetos religijomis ir tikinčiaisiais.

Kai Eric Weiner gulėjo ligoninėje, o gydytojai įtarė rimtą negalavimą, gero linkinti medicinos sesuo paklausė, ar šis jau atradęs Dievą. Nekaltas klausimas nedavė žurnalistui ramybės. Pasveikęs jis nusprendė leistis į kelionę po pasaulį ir atrasti savo Dievą.

Žurnalistas pripažįsta, kad didžiąją gyvenimo dalį jo tikėjimas buvo „mėgėjiškas“. Žydų šeimoje gimęs vyras juokauja, kad jie buvo „šaldytuvo“ žydai, kuriems svarbiausias religijos įstatymas buvo tinkamas maistas.

Taigi, norėdamas giliau pažinti dvasingumo prigimtį, Eric Weiner keliavo po Nepalą, meditavo su budistų vienuoliais, Turkijoje susipažino su sufijais, Izraelyje studijavo kabalą, Bronkse padėjo pranciškonams slaugyti vargšus, o Las Vege išbandė tikinčiųjų nežemiškomis civilizacijomis religines praktikas.

Eric Weiner sako, kad iškeliaudamas kritiką „paliko namie“. Atvira širdimi ir protu jis leido Dievui ar Dievams jį pasiekti ir ieškojo atsakymų į klausimus: Iš kur mes? Kas vyksta po mirties? Kaip nugyventi savo gyvenimą?

Erico Weinerio knygos išverstos į daugiau nei 20 kalbų. Anksčiau jis leidosi į kelionę po laimingiausiomis laikomas pasaulio šalis - Indiją, Šveicariją, Katarą, Tailandą, Olandiją, Islandija ir Ameriką. Ieškojo atsakymo į klausimą: Kas yra laimė ir kur ji gyvena? Kitą kartą lankė vietas, kuriose kažkuriuo metu klestėjo menas ir mokslas.

Norėdami pagerinti Jūsų naršymo kokybę, naudojame slapukus, kuriuos galite bet kada atšaukti. Daugiau apie slapukus.