1 1 1 1 1 Įvertinimas 2.00 (1 Balsas)

Džiazo pianisto ir kompozitoriaus Oscar Peterson kūrinių fortepijonui natų rinkinys.

Užsakyti leidinį

1 1 1 1 1

Alvio Altmanio pjesių fortepijonui natų rinkinys.

Užsakyti leidinį

1 1 1 1 1 Įvertinimas 4.50 (4 Balsai)

Jeigu mūsų pavardė yra anagrama, kurią tėtis sukūrė apsėstas tų žvaigždžių ir mitų apie jas, tad kas mes buvome? O dar svarbiau – kas buvo jis?
Lucinda Riley (Liusinda Raili) – britų rašytoja, kurios romanai „Orchidėjų namai“, „Levandų sodas“ greitai užkariavo viso pasaulio skaitytojų širdis.
Ciklas „Septynios seserys“ – nuostabūs pasakojimai apie įvaikintas seseris, išskirtinio, mįslingo likimo moteris, siekiančias sužinoti savo tikrąsias istorijas.
„Audrų sesuo. Alės istorija“ pasakoja apie Alę, antrąją iš seserų, pavadintų Plejadžių žvaigždžių vardais. Jos pasaulis – jūra ir buriavimas. Pakviesta dalyvauti prestižinėje regatoje, ji drauge suranda ir meilę. Atrodo, laimei nėra ribų. Tačiau viskas staiga nutrūksta, mirus Alės tėvui. Viską metusi, ji lekia į pasakiškus vaikystės namus prie Ženevos ežero, – bet laidotuvės jau įvyko, o kiekviena iš seserų gauna po nuorodą su paslaptingomis koordinatėmis. Alė leidžiasi į savosios istorijos paieškas, vedančias į Norvegiją…
Norvegijoje Alė pamažu atveria langą į savo praeitį. Kaip ji susijusi su jauna dainininke iš kaimo, Ana Landvik, vėliau gyvenusia Osle ir prieš šimtą metų dainavusia pirmajame žymiosios Griego operos „Peras Giuntas“ pastatyme? Vis daugiau sužinodama apie Aną, Alė ima klausti savęs: kas iš tikrųjų buvo jų tėvas? Ir kur yra septintoji jų sesuo?
Šiaurės grožis, muzikos kerai ir užburianti šimto metų senumo Anos istorija, kuri taip stipriai susijusi su dabartimi, – visa tai tampa naujuoju Alės gyvenimu. O kai ji sutinka smuikininką Tomą, kuris kažkodėl nuo pirmo žvilgsnio regisi jai artimas, ima aiškėti, kad jos jaunystės meilė – muzika – visai nebuvo atsitiktinumas…
Alę likimas nuveda į Norvegiją. O kas laukia kitų seserų? Istorijos tęsiasi.

Užsakyti leidinį

1 1 1 1 1 Įvertinimas 5.00 (1 Balsas)

Knygoje šiltai, žaismingai ir su humoru aprašoma šiuolaikinės moters kasdienybė. Kai kurios situacijos iliustruojamos jautria vaikų išmintimi. Vaikų nuoširdumas ir moters pastangos derinti darbą, šeimą ir laisvalaikį neretai sukuria komiškų situacijų. Ar tikrai nėra kuo apsirengti? Ar jūsų vaikai patys geriausi? O vyrai... kaip vyrai? Atsakymų į amžinus moters klausimus ieškoma ir šioje knygoje. „Pabučiuok man ... į šypseną“ suteikia galimybę kasdienius iššūkius vertinti ir įveikti su šypsena.

Užsakyti leidinį

1 1 1 1 1 Įvertinimas 2.00 (1 Balsas)

BESTSELERIŲ „TROBELĖ“ IR „KRYŽKELĖS“ AUTORIAUS NAUJAUSIA KNYGA
„Aš nebandau perrašyti Šventojo Rašto iš moteriškos perspektyvos. Ne, elgiuosi daug blogiau. Perrašau Šventąjį Raštą iš žmogiškesnės perspektyvos. <...> Bus tokių, kurie skaitys knygą, bet Ievos „nepastebės“, gal dėl to, kad netinkamas laikas ir savo gyvenimo kelionėje jie dar negavo kančios teikiamų dovanų, o gal todėl, kad jų išankstinis nusistatymas toks stiprus, jog jie nieko neišgirs. Bet kiekvieną žmogų ji palies labai giliai ir asmeniškai“, – teigia autorius.
„Ieva“ – pasakojimas, kuris nė vieno nepaliks abejingo. Tai pasakojimas apie vyrų ir moterų lygybę pasaulio sukūrimo kontekste, savotiška pirmosios moters, Ievos, reabilitacija, nes prieš Dievą mes visi unikalūs ir vertingi.

Užsakyti leidinį

1 1 1 1 1 Įvertinimas 5.00 (1 Balsas)

„Basas ir laimingas“ – įtaigiai papasakota istorija apie arkivyskupo šv. Brunono Bonifaco Kverfurtiečio paskutinę misiją į tolimas, mažai žinomas lietuvių žemes, apie skirtingų – krikščioniškojo ir baltų pagoniškojo – pasaulių susidūrimą. Apie vieną kontroversiškiausių mūsų tolimos praeities epizodų rašytojas kalba itin subtiliai, neteisdamas ir neteisindamas. Tiesa yra ten, kur tikėjimas, istoriją kuria laikas, o laikas visada esamasis.

Gal beveik prieš ketverius metus iš Čikagos atvykęs aktorius Petras Steponavičius pasakė, kad privalau parašyti apie šv. Brunoną. Labai nustebau. Paaiškino, kad tik aš, girdi, galiu parašyti. Vaikščiojau apie šv. Brunoną kaip apie kalną ir ilgai nežinojau, kaip jį pakelti. Kelis pirmuosius romano skyrius pagaliau nusiunčiau aktoriui, perskaitė, buvo laimingas. Ir netikėtai mirė po mėnesio... Per laidotuves pažadėjau jo vaikams, kad tikrai parašysiu, nes kai prie romano atsiranda kapinės, tai jau ne vien literatūros reikalas. Jaunystėj, kai dar nieko nežinojau apie šv. Brunoną, basakojį arkivyskupą, kaime, iki užšaldavo ežeras ir nebegalėdavau maudytis, vaikščiodavau basas. Tas nepamirštamas nuo šalnos pakąstos žolės per padus iki sielos persmelkiantis jausmas staiga lyg nušvietė 1009˗ųjų kelią į nekrikštytų lietuvių žemes...

Saulius Šaltenis

Užsakyti leidinį

 

Norėdami pagerinti Jūsų naršymo kokybę, naudojame slapukus, kuriuos galite bet kada atšaukti. Daugiau apie slapukus.