1 1 1 1 1

Naujoje Rūtos Janutienės knygoje lyg gerai „sukaltame“ detektyve - netikėtai pasirodę liudininkai apverčia prokuroro planą aukštyn kojom. Kalėti iki gyvos galvos nuteisti Henrikas Daktaras ir Vladas Beleckas ne tik papasakojo apie šešėlinį Lietuvos elito gyvenimą, kurio veikėjus skaitytojas puikiai atpažins - nuo teisėsaugos šulų, kunigų ir politikų iki garsių žurnalistų, menininkų ir verslininkų. Jiedu taip pat pateikė ir „daiktinių įrodymų“: knyga gausiai iliustruota Daktaro ir Belecko asmeninių albumų nuotraukomis.

Virsmo metais šėtoniškos jėgos įgyja žmogiškus pavidalus. Praėjusio amžiaus devintojo ir dešimtojo dešimtmečio virsmas, kai po 50 metų lygiavos, deficito, minčių muštro, radosi nepriklausoma Lietuva, taip pat pažadino piktąjį. Jo pavidalai buvo patys įvairiausi: vagys, žmogžudžiai, vakarykščiai spekuliantai ir kontrabandininkai, galių netekę kagėbistai ir partiniai veikėjai suvienijo jėgas, kad pasipelnytų iš Sovietų sąjungos griuvimo. Taip užgimė naujasis elitas, kur vagis ir vidaus reikalų pareigūnas suko bendrą kontrabandos verslą. Tai, kas buvo „mūsų“ staiga tapo Petriko, Uspaskicho, Čiapo, Romanovo, Mikutavičiaus ir kitų didžiūnų.

1 1 1 1 1

Alvydas Jokubaitis – filosofas, politikos mokslininkas, vienas ryškiausių politinės minties ir pilietinės pozicijos skleidėjų, VU TSPMI Politinės filosofijos ir idėjų istorijos katedros vedėjas, aštuonių knygų autorius.

Knygoje „Politinis idiotas“ A. Jokubaitis analizuoja dabartinę Lietuvos visuomenę ir tai, kaip joje jaučiasi atskiras asmuo, vadinamasis „vidinis žmogus“. Remdamasis Fiodoru Dostojevskiu, autorius apmąsto žmogaus silpnumą, kvailumą bei pavojingumą praėjus komunistinėms revoliucijoms ir pokomunistinėms pertvarkoms. Pokomunistinis žmogus išsivadavo iš komunizmo, bet ne iš kvailumo, teigia filosofas. Apie tai reikia mąstyti, tačiau dabartinė visuomenė tai daryti atsisako. Autorius kalba apie politinį idiotizmą kaip apie visuotinę tendenciją filosofiniais, politiniais, religiniais ir kultūriniais aspektais.

„Politinis idiotas“ – aštri, nepatogi, intelektuali knyga, savotiškas negailestingas pokomunistinės Lietuvos visuomenės ir ją sudarančių individų – politinių idiotų – veidrodis.

1 1 1 1 1

Stovime ant naujos eros slenksčio. Tai, kas anksčiau buvo mokslinė fantastika, greitai tampa realybe, nes dirbtinis intelektas pakeičia karą, teisėsaugą, visuomenę ir netgi mūsų supratimą apie tai, ką reiškia būti žmogumi. Labiau nei bet kuri kita technologija DI turi didžiulį potencialą pakeisti visų mūsų ateitį. Kaip? Vienas garsiausių šiuolaikinių fizikų Maxas Tegmarkas savo knygoje „Gyvybė 3.0“ mums visiems paaiškina, kaip DI priversti dirbti gerovės labui, atskiria mitus nuo tikrovės, utopijas nuo distopijų ir perkelia mus į naują gyvenimo lygmenį.

Kaip galime padidinti savo gerovę, pasitelkdami DI ir kartu neatimdami iš žmonių pajamų bei gyvenimo prasmės? Kaip galime būti tikri, kad ateityje DI sistemos elgsis paklusniai, nesukils prieš mus, neges ir bus atsparios programišių atakoms? Ar DI padės gerovei suklestėti kaip niekada anksčiau, o gal mašinos visose srityse aplenks mus ir galiausiai atsikratys mūsų kaip nebereikalingų?

Dirbtinis intelektas – šiuo metu pati svarbiausia ir įdomiausia mokslininkus ir visuomenę jaudinanti tema. Ypač tai svarbu jauniems žmonėms, kuriems neišvengiamai teks gyventi drauge su DI. „Gyvybė 3.0“ duoda mums postūmį mąstymui ir žinių, kad galėtume susidaryti nuomonę, kas mūsų visų laukia.

1 1 1 1 1

Sveiki atvykę į 97 valandų darbo savaitę. Sveiki atvykę ten, kur priimami gyvenimo arba mirties nuosprendžiai. Sveiki atvykę, kur siaučia kūno skysčių cunamis. Sveiki atvykę ten, kur mokamas atlyginimas, prilygstantis ligoninės automobilių stovėjimo aikštelės kvadratinio metro įkainiui.

Pamojuokite atsisveikindami bičiuliams ir mylimiesiems. Sveiki atvykę į jaunesniojo gydytojo gyvenimą.

Kartais linksma, kartais bauginanti, kartais liūdna knyga pasakoja apie viską, apie ką norėjote sužinoti ir apie ką nenorėjote — gyvenimą ligoninės palatose ir už tų palatų sienų. Beje... taip, gali likti randas. A. Kay, neseniai išleidęs nepaprasto populiarumo sulaukusią knygą „Dabar tau skaudės: slapti jaunesniojo gydytojo dienoraščiai“, neabejoja, kad tik humoras padeda ištverti sunkumus.

1 1 1 1 1

Iliuzionistas ir vienas garsių trilerių rašytojų Andrew Mayne'as knygoje „Biologas“ supažindina su profesoriumi Teo Krėjumi, kuriam teks ne tik aiškintis žiaurų nusikaltimą, bet ir pačiam gelbėti savo kailį.

Profesorius Teo Krėjus sugeba matyti sistemą, kur kiti mato chaosą. Tad kai Montanos giriose vienas po kito aptinkami siaubingai sužaloti lavonai ir policija kaltę verčia žvėrims, Teo pastebi tai, ką kiti pražiūrėjo. Kai ką nenatūralaus. Ir ką tik jis gali sustabdyti.

Nors skaitmeninius kodus ir mikrobus Teo išmano geriau nei teismo medicinos sritį, tačiau per ekspediciją Montanoje jam tenka įsitraukti į šiurpaus savo buvusios studentės nužudymo tyrimą. Aiškėja naujų nusikaltimo detalių, daugėja lavonų, o vietos policija įsitikinusi, kad kaltas pasiutęs lokys... arba pats Teo. Kad išsiaiškintų tikrąjį žudiką, mokslininkas turi aplenkti pareigūnus bent per žingsnį. Ar jam pavyks pergudrauti plėšrūną, kurį medžioja? O gal profesorius taps dar viena jo auka?

1 1 1 1 1

1947 metais gimęs Masadžis Išikava iki trylikos metų augo Japonijoje su japone motina ir korėjiečiu tėvu. 1958-aisiais Šiaurės Korėja pradėjo aktyvią repatriacijos kampaniją, ragindama korėjiečius grįžti į gimtąją šalį, neva virtusią „rojumi žemėje“. Kupina vilčių Išikavos šeima persikraustė į Šiaurės Korėjos kaimelį, įstojo į Darbininkų partiją ir prisiekė ištikimybę Kimui.

Labai greitai paaiškėjo, kad nei „rojumi žemėje“, nei laisva valia ar nuoširdžiu tikėjimu idėjomis čia net nekvepia, o pseudoreliginis režimas tautą valdo baime ir represijomis. Atviliotos šviesių pažadų, šeimos pateko į bado, koncentracijos stovyklų ir prievartos pragarą.

Skurdas ir panieka dėl to, kad esi pusiau japonas, nesibaigiantys pažeminimai ir sekinantis darbas bei artimųjų netektys – tai Išikavos pasakojama Šiaurės Korėjos kasdienybė, lydima desperatiško troškimo išgyventi, net jei tenka maitintis žole ar medžių žieve.

Ši istorija – apie 36 metus, praleistus labiausiai izoliuotame ir represyviame šiuolaikinio pasaulio režime, traiškančiame likimus ir ciniškai niokojančiame žmonių sielas. Čia, „įstrigus beprotiškoje, pavojingų lunatikų išgalvotoje sistemoje, geriausia elgtis taip, kaip liepta“. Čia geraširdžiai miršta iš bado pirmieji, o sakantys, ką galvoja, yra sunaikinami.

Ryžęsis rizikuoti gyvybe ir bėgti iš šalies, Masadžis sugeba perplaukti upę ir atsidurti Kinijoje, bet pabėgimas neatneša nei sėkmės, nei vilčių išsipildymo: laisvė kainuoja vienatvę ir režimo gniaužtuose likusią šeimą. Dar šiurpiau suvokti, kad tai – ne rašytojo išmonė, bet šiuolaikinio pasaulio dalis.

Norėdami pagerinti Jūsų naršymo kokybę, naudojame slapukus, kuriuos galite bet kada atšaukti. Daugiau apie slapukus.