Bibliotekoje nusprendėme savo lankytojus nors trumpam grąžinti tarpukario laikų kasdienybę. O kas gi daugiau gali mus priartinti prie to meto, jei ne namai ir autentiškas tarpukario interjeras?

Privačiuose rinkiniuose saugomos senos etažerės, stalas, kėdės, siuvinėti paveikslai, laiko paliestos, tačiau tokios gražios knygos. Visas šis turtas – laikinosios sostinės laikų kambarys – įsikūrė 415 skaitykloje (Radastų g. 2).

Mielai kviečiame visus apsilankyti, pasigrožėti, galbūt net nusifotografuoti prisėdus prie tiek daug mačiusių daiktų ir knygų!

 

Tarpukario interjeras

Tarpukaris buvo labai trumpas, bet ypač reikšmingas etapas, suformavęs šiandieninę interjero sampratą. Tarpukario Lietuvos (1918–1940) visuomeniniai ir gyvenamieji interjerai buvo kuriami profesionalių architektų, dailininkų, dekoratorių arba įrengiami mėgėjiškai.

Tautinė katalikiškoji kryptis paveikė konservatyvių, mėgėjiškai formuojamų interjerų išvaizdą. Buvo labai populiarūs visuomeninių ir gyvenamųjų patalpų įrangos elementai, susiformavę dėl tautinių katalikiškų pažiūrų. Gyvenamųjų namų interjeras buvo liaudiškas, retrospektyvus.

Minimas salono terminas. Tai gyvenamųjų ir visuomeninių erdvių reiškinys, plačiai paplitęs tarpukario Lietuvoje. Pagrindinis salono bruožas – jo pritaikymas žmonių bendravimui ir diskusijoms. Tarpukario salonų interjerams būdinga kultūrinių vertybių eksponavimas. Sekimas mada, prabangos daiktai nebuvo prioritetiniai, iš dalies todėl, kad Lietuvos gyventojų perkamoji galia buvo ribota. Skirtingus skonius ir pažiūras į vieną visumą jungė tautiškumas, todėl visuose interjeruose dominavo liaudies menas, tekstilė, medžio drožiniai.

Gyvenamoji erdvė puošiama nebrangiai ir paprastai, dekoruojama lengvai suprantamais ir dažnai atsikartojančiais elementais, įvairiais liaudies meno dirbiniais, rankdarbiais.

Mėgėjiškai įrengtose patalpose dominuoja siuvinėti ar austi kilimėliai, nertos staltiesės ir užtiesalai, natūralūs augalai – aukštaūgės gėlės vazonuose (palmės, fikusai), nedideli medeliai. Lietuviškais raštais margintos austos juostos užtiestos ant valgomojo stalo, minkštų baldų, ant kurių sudėta daugybė tulpėmis ir saulutėmis siuvinėtų pagalvėlių. Medinės lentų grindys užklotos kilimais.

Knygų lentynos svetainėse – neaukštos, apie 150 cm. Jos sustatytos įvairiais kampais kambarių erdvėse, siekiant padidinti knygų laikymo plotus. Lentynų viršuje – mažų skulptūrėlių ekspozicija. Sienos virš lentynų nukabinėtos paveikslais, nuotraukomis. Namai perpildyti daiktų, tačiau kambariai atrodo estetiškai.

Gyventojai, kaupdami asmenines bibliotekas, stengėsi įsigyti leidinių, vienaip ar kitaip susijusių su Lietuva, teikusių žinių apie jos praeitį, kultūrą, meną.

Literatūra: L. Preišegalavičienė. Lietuvos tarpukario interjerai. 1918–1940, 2016.


Norėdami pagerinti Jūsų naršymo kokybę, naudojame slapukus, kuriuos galite bet kada atšaukti. Daugiau apie slapukus.