Kviečiame susipažinti su virtualiomis režisieriaus Gyčio Padegimo paskaitomis, kurios 2019 m. buvo skaitytos bibliotekos Meno leidinių skyriuje (iniciatyva buvo skirta Laikinosios sostinės atminimo metams).

Visos paskaitos buvo papildytos leidinių ir dokumentų parodomis iš bibliotekos fondų ir Gyčio Padegimo asmeninio archyvo. Renginių akimirkas galima pamatyti virtualioje KAVB Galerijoje 2019.

Paskaitoje „VALSTYBĖS TEATRAS, PIRMASIS DEŠIMTMETIS: KONSOLIDACIJOS METAS“ susipažinsime su pirmuoju profesionalaus teatro raidos etapu ir originaliomis režisieriaus Bernardo Gyčio Padegimo, pelnytai tituluojamo „teatro istorijos mediumu“, įžvalgomis.
Pristatydamas profesionalaus Lietuvos teatro pirmeivius – režisierius Juozą Vaičkų, Antaną Sutkų, Konstantiną Glinskį, Borisą Dauguvietį, Andrių Oleką-Žilinską ir daugelį kitų menininkų bei politikų, režisierius atskleis nepaprastai sudėtingą, įvairų ir intriguojantį jų indėlį į teatro ir jaunos valstybės raidą, apžvelgs, pasak jo, nuostabaus skiautinio – pirmojo dešimtmečio visumą ir detales su jose slypinčiais „perliukais“, perteiks valstybę ir teatrą kūrusių žmonių mintis bei jausmus.
Paskaitą papildė leidinių ir dokumentų paroda „Kaunas – profesionalaus Lietuvos teatro lopšys“ iš Kauno apskrities viešosios bibliotekos fondų.

Paskaita „MICHAILAS ČECHOVAS VALSTYBĖS TEATRE“ atvers mažai žinomą Valstybės teatro periodą, kai Kaune 1932-1935 dirbo genialusis Michailas Čechovas, buvęs Dailės teatro (II) aktorius, režisierius ir pedagogas, unikalaus vaidybos metodo kūrėjas. Režisierius Gytis Padegimas daugiau kaip 40 metų dėstantis ir praktiškai taikantis šį metodą, supažindins su jo pagrindais, Michailo Čechovo asmenybe bei veikla, atskleis jo įtaką Lietuvos teatro raidai. Ta aplinkybė, kad M. Čechovas Valstybės teatre, pastatė trejetą spektaklių (W. Shakespeare „Hamletas” (1932), „Dvyliktoji naktis“ (1935), N. Gogolio „Revizorius“ (1932) ir vadovavo aktorių studijai, leido G. Padegimui susipažinti su unikalia tada M. Čechovo išdėstyta mokymo medžiaga, tapusia garsiosios knygos “On the technique of acting” pagrindu, susitikti bei bendrauti su buvusiais jo mokiniais (tarp jų aktore Kazimiera Kymantaite). „Iš pirmų rankų“ gautos žinios leido režisieriui ne tik įsigilinti į šį kūrybinį metodą, bet ir atrasti savitus jo perteikimo būdus, atitinkančius metodo dvasią. Skaitydamas paskaitas ir vesdamas kūrybines laboratorijas, režisierius siekia padėti visiems, norintiems ugdyti savo kūrybiškumą.
Paskaitą papildė leidinių ir dokumentų paroda „Michailas Čechovas – ateities teatro vedlys“ iš Kauno apskrities viešosios bibliotekos fondų ir asmeninių Gyčio Padegimo bei Elvyros Markevičiūtės archyvų.

Paskaitoje „BALYS SRUOGA – PRAĖJUSIOS EPOCHOS DVASIOS SIMBOLIS“ režisierius pristatys savo požiūrį į vieną iškiliausių teatro autoritetų – Balį Sruogą, kurio asmenį jau buvo pasitelkęs paties parašytoje ir režisuotoje dokumentinėje fantasmagorijoje „JAH“ (Juozapas Albinas Herbačiauskas) ir „Viešoje (ne) mokslinėje konferencijoje Maironio sodne“.
Išskirtinė ir spalvinga Balio Sruogos asmenybė (1896-1947), jungė savyje poeto, prozininko, dramaturgo, teatrologo bei literatūros ir tautosakos tyrinėtojo talentus. Vis dėlto akivaizdu, kad būtent teatras buvo jo didžioji aistra, kuriai jis skyrė daugiausia energijos ir pasišventimo: įkūrė garsųjį Teatro Seminarą, recenzavo spektaklius, pasirašydamas personažų vardus primenančiais slapyvardžiais: Sirakuzinas, Ašigalis, Svajus, Markizas Tigrui Nėrkonori, Padegėlis Kasmatė ir kitais. Nesulaukęs auditorijos atsako, polemizavo pats su savimi, paneigdamas prieš tai išsakytą nuomonę, aktyviai dalyvavo satyrinio „Vilkolakio“ veikloje, parašė dramų ir komedijų. Pasitelkus jo sukurtos istorinės poetinės dramos „Milžino paunksmė“ pavadinimą, galiama drąsiai teigti, kad ir jis pats neabejotinai buvo Milžinas teatro paunksmėje, lig šiol nepranoktas savo įtakingumu, interesų platumu ir kūrybos gausa.
Paskaitą papildė leidinių ir dokumentų paroda „Balys Sruoga – milžinas teatro paunksnėje“ iš Kauno apskrities viešosios bibliotekos fondų.

Paskaita „LIETUVIŲ TEATRO PIRMEIVIS JUOZAS VAIČKUS“ patvirtins, kad Juozas Vaičkus (1885–1935 m.) iš tikrųjų pirmavo visur – Sankt Peterburge organizavo Skrajojamąjį teatrą ir 1905 m. Mažeikiuose surengė pirmąjį lietuvišką vakarą, kuriame buvo suvaidinta Dviejų Moterų (Žemaitės ir Gabrielės Petkevičaitės-Bitės) komedija „Velnias spąstuose“, o 1916 m. įkūrė pirmąją lietuvių teatro studiją ir išugdė pirmuosius profesionalius lietuvių aktorius (Oną Kurmytę, Teofiliją Vaičiūnienę, Petrą Kubertavičių, Juozą Stanulį, Antaniną Vainiūnaitę, Polę Tendžiulytę ir daugelį kitų), vėliau sudariusius pirmojo profesionaliojo lietuvių teatro branduolį. 1920 m. gruodžio 19 d. Kaune režisavo pirmąjį Dramos vaidyklos spektaklį – Hermanno Sudermanno „Jonines“, padėdamas Lietuvos profesionaliojo teatro pamatus. 1931 m. grįžęs iš JAV, kur Holivude studijavo kino meną, Juozas Vaičkus Kaune įsteigė privačią Vaidybos studiją, o 1932 m. – pirmąją lietuviškų filmų kūrimo bendrovę Lietfilmas, ketindamas kurti vaidybinius filmus. Mirė likus 9 dienoms iki gyvenimo 50-mečio ir darbo 30-mečio. Pasitinkant lietuvių profesionaliojo teatro šimtmetį, kurio atskaitos taškas – pirmasis Juozo Vaičkaus spektaklis, labai svarbu pagerbti „lietuvių dramos tėvą“, tikrą lietuvių teatro Sizifą, visą gyvenimą kantriai ir nenuilstamai ritinusį savąjį meilės ir pasišventimo teatrui akmenį.
Paskaitą papildė leidinių ir dokumentų paroda „Juozas Vaičkus – profesionaliojo Lietuvos teatro pradininkas“ iš Kauno apskrities viešosios bibliotekos fondų.

 


Norėdami pagerinti Jūsų naršymo kokybę, naudojame slapukus, kuriuos galite bet kada atšaukti. Daugiau apie slapukus.