Knygoje „Septynios didžiosios emocijos“ L. Fosslien ir M. Duffy pasakoja savo asmenines istorijas, kartu pateikdamos mokslinius paaiškinimus. Kiekviename skyriuje yra nagrinėjama po vieną nemalonų jausmą – pavydą, perdegimą ar nerimą – ir pateikiamos strategijos bei patarimai, kaip šias nemalonias emocijas suvaldyti. Skaitydami knygą „Septynios didžiosios emocijos“ sužinosite, kaip nutraukti įkyrių negatyvių minčių zvimbimą galvoje, kaip atpažinti, kas slypi už jūsų pykčio ir, kad būtina išmokti priimti visas emocijas, susitaikyti su patirtais sunkumais ir pažvelgti į ateitį nauju požiūriu.
Knygoje „Menas nieko neveikti“ žurnalistė Celeste Headlee ragina keisti mąstymą, nustoti ignoruoti savo gerovę, išmokti atidėti darbus ir pradėti gyventi, o ne daryti.
Nuolat ieškodami naujų būdų, kaip optimizuoti savo kūno ir proto jėgas, kad pasiektume didžiausią našumą, dirbame ne mažiau, o daugiau, gyvename sunkiau, o ne protingiau, tampame vis labiau vieniši ir apimti nuolatinio nerimo.
Svarbiausia – suprasti, kas daro mus žmonėmis: tai kūrybiškumas, socialiniai ryšiai (Instagram'as nesiskaito!), gebėjimas mylėti, mąstyti ir džiaugtis. Skaitydami knygą sužinosite, kaip išmokti suvokti laiko tėkmę ir įvertinti, kaip jį leidžiate, liautis lyginti save su kitais ir leisti laiką akis į akį su draugais ir šeima.
Marie Kondo knyga „Džiaugsmu spindintys namai“ – iliustruotas KonMari tvarkymosi metodo vadovas, mokantis kaip susikurti tvarkingus namus, ir padedantis suprasti, kad ne jūs turite tarnauti namams, o jie turi būti pritaikyti jūsų poreikiams. Tai geriems pokyčiams namuose ir gyvenime įkvepianti knyga.
Rugsėjo pradžioje Kaune vyko „fluksiškas“ kopimas į Parodos kalną, kuris rodo, kad Fluxus idėjos gyvos ir šiandien. Besidomintiems Fluxus judėjimo istorija bibliotekos Meno leidinių skaitykloje siūlome knygą „The lunatics are on the loose…“ apie Europoje 1962–1977 m. vykusius fluxus festivalius. Joje pateikiama išsami 32 Europos fluxus renginių, organizuotų Achene, Amsterdame, Berlyne, Budapešte, Kopenhagoje, Diuseldorfe, Londone, Madride, Osle, Paryžiuje, Prahoje ir kituose miestuose, dokumentacija. Knygoje aprašomas ir 1966 m. pavasarį Vilniaus pedagoginiame institute vykęs fluxus koncertas, kurį surengė Vytautas Landsbergis ir jo studentai.
Tvarumas kasdieniame gyvenime šiuo metu ypač aktualus. Lietuvos liaudies buities muziejus Rumšiškėse išleido knygą „Neišmesk, gal pravers: tvarumo pavyzdžiai iš lietuvių gyvenimo“
Joje atskleidžiama, kaip, bėgant laikui, pakeičiama pirminė daiktų paskirtis, siekiant juos išsaugoti, kuo ilgiau naudoti ar perdirbti. Leidinį sudaro dvi dalys: katalogas ir praktinės pamokėlės. Kataloge pristatomi muziejaus fonduose saugomi tvarūs eksponatai ar muziejininkams priklausę daiktai nuo XVIII a. antrosios pusės iki dabar. Praktinėse pamokėlėse mokoma, kaip seną, nereikalingą daiktą prikelti naujam gyvenimui: surišti kilimėlį, pasigaminti lėlytę, susukti puokštę ar net skrybėlę iš rudens nuspalvintų lapų.
Vytauto Kasiulio dailės muziejuje veikusios parodos katalogas „Litvakų dailininkai Paryžiuje“ pirmą kartą Baltijos šalyse taip išsamiai pristato į Paryžių emigravusių litvakų (Lietuvos žydų) dailininkų kūryba. Eksponatus tarptautinės reikšmės parodai skolino tokios Prancūzijos institucijos kaip Pompidou centras, Judaizmo meno ir istorijos muziejus, taip pat Lietuvos muziejai bei privatūs kolekcininkai.
Parodoje pasakojama apie litvakų dailininkų migracijos bangas į Paryžių, jų siekius, laimėjimus, tėvynės ilgesį ir tradicijų tęstinumą. XX a. pradžioje Paryžiaus menininkų gretose buvo daug žydų, atvykusių ne tik iš Europos didmiesčių, bet ir iš Rusijos imperijos žydų miestelių bei kaimų (štetlų). 1909–1913 m. čia apsigyveno ir Markas Šagalas, Mišelis Kikoinas, Žakas Lipšicas, Emanuelis Manė-Kacas, Chaimas Sutinas bei kiti, priklausę tai pačiai kartai ir bendrai kelis šimtmečius gyvavusiai litvakų kultūrai. Šie menininkai siekė politinės, socialinės, kultūrinės ir religinės emancipacijos.
Žengti pirmuosius žingsnius meno link tradiciniame štetle užaugusiems jaunuoliams buvo nelengva. Jie susidūrė su dviem priešiškais pasauliais: dėl noro piešti juos smerkė sava religinių dogmų sukaustyta žydų bendruomenė ir artimieji, o dėl kitokios kultūros, išvaizdos ir prasto rusų, lenkų, prancūzų kalbų mokėjimo juos ignoravo išorinis pasaulis už štetlo ribų.
Tai nesutrukdė kūrėjams žengti dailės keliu, išvykti į liberalųjį meno vertybių ir naujų tendencijų kupiną Paryžių, išgarsėti ir suformuoti unikalų modernaus meno reiškinį – École de Paris – Paryžiaus mokyklą ir prancūzų ekspresionizmo kryptį, kartais dar vadinamą prancūzų-žydų ekspresionizmu. Įprasta prasme šie menininkai nepriklausė jokiai „mokyklai“ – juos siejo ne panašus stilius, o bendra istorija, tas pats idealas. Prieš prasidedant Antrajam pasauliniam karui, Paryžiaus mokyklai atstovavo apie 60 litvakų iš Rytų Europos ir daugiau nei 150 žydų dailininkų iš viso pasaulio. Vytauto Kasiulio dailės muziejaus parodos kataloge pristatomas 21 École de Paris dailininkas ir daugiau kaip 130 jų kūrinių.
Litvakai į pasaulio dailės istoriją įrašė savo puslapį, bet jų istorijos pradžioje buvo Lietuva, tad paroda „Litvakų dailininkai Paryžiuje“ daliai šių menininkų tarsi suteikia galimybę vėl susitikti gimtajame krašte.
