Atėjus vasarai kviečiame susipažinti su kurortais tarpukario Lietuvoje. Ar žinote, kad XX a. 4-ajame dešimtmetyje kurorto statusą šalyje turėjo net 12 gyvenviečių. Populiariausi buvo Palangos ir Birštono kurortai, tačiau aktyvus kurortinis gyvenimas virė ir Zarasuose bei Alytuje, Kulautuvoje ir Aukštojoje Panemunėje. Savita architektūra ir urbanistika, pramogos ir ritualai šiuose miestuose ir priemiesčiuose formavo poilsio kultūrą. Kurortų kultūra puoselėta siekiant pagerinti vietos gyventojų situaciją po Pirmojo pasaulinio karo. Sanatorijos ir vilos tarp pušų, prie ežerų ir upių buvo įkurti nukentėjusiems nuo karo, tuberkuliozės ligoniams bei poilsio nusipelniusiems darbininkams. Jau tuomet tikėta gydomosiomis gamtos galiomis, tad žaliose, miškingose vietovėse ieškota žmogaus ir gamtos dermės.
Architektūros istorikė V. Migonytė-Petrulienė kviečia skaitytoją pasivaikščioti tarp įsimintiniausių kurortų pastatų: kurhauzų, vilų, sanatorijų ir gydyklų. Pasitelkdama istorinį ir architektūrinį pasakojimą, to meto spaudos citatas bei archyvines nuotraukas autorė perkelia mus į tarpukario Lietuvos vasarą.
Ši monografija kviečia susipažinti su Lietuvos kurortų miestais ir miesteliais, to meto reklamose vadintais „weekendais“ – nuo Birštono ir Palangos iki Aukštosios Panemunės, Likėnų, Lampėdžių ar Kulautuvos. Tarpukariu užgimusi poilsio kultūra ir architektūra pasakoja apie modernų miesto žmogų, čia radusį prieglobstį savaitgaliais po darbų.
Viltė Migonytė-Petrulienė ”Weekendų miestai ir priemiesčiai: kaip buvo kuriami modernūs kurortai tarpukario (1918–1940) Lietuvoje“
