[Nuotrauka iš sūnaus Aleksandro Pleskačiausko asmeninio archyvo]
Kraštotyrininkas Aleksandras Pleskačiauskas gimė 1921 06 06 Vilniuje. Jo tėvas – carinės armijos ir pirmosios Lietuvos Respublikos kariškis. 1922 m. tėvai su 9 mėn. Aleksandru atsikėlė į Kauną. 1941 06 14 Aukštesniosios technikos mokyklos ketvirtakursis Aleksandras Pleskačiauskas su motina buvo ištremtas į Sibirą, tėvas išvežtas į lagerį ir po metų sušaudytas. Tremtyje Aleksandras susipažino su Aldona Bložyte, 1953 m. susituokė ir tremtyje susilaukė dviejų vaikų.
Aleksandras grįžo į Lietuvą 1958 metais. 1960 metais Kaune gimė trečias vaikas. Pradžioje dirbo Kauno durpių įmonių susivienijime darbų vykdytoju, statė įvairius pramoninius objektus Kuršėnuose, Kaišiadoryse, Vievyje. Vėliau, iki pat pensijos, dirbo Kaimo statybos ministerijos Organizavimo ir technologijos treste.
Jaunystėje atsiradusi aistra knygoms Aleksandrą lydėjo visą gyvenimą. Jis skaitė lietuvių, rusų, lenkų kalbomis, domėjosi istorija, menais, filosofija, kultūra, klasikine grožine literatūra. Buvo sukaupęs nemažą biblioteką. Turėjo kaligrafinę rašyseną, puikiai piešė. 1981 metais išėjęs į pensiją, atrado naują aistrą – fotografiją. Labai mylėjo Kauną, todėl daug laiko praleisdavo fotografuodamas jo istorinius, nykstančius statinius, moderniąją architektūrą. Mėgo keliauti po Lietuvą ir fotografuoti įvairių miestelių bažnyčias. Bibliotekose rinko medžiagą apie Kauno istoriją, buvo kviečiamas vesti ekskursijas, skaityti pranešimus. Kai kurias savo nuotraukas ar piešinius įrėmindavo paties pjaustinėtais mediniais rėmeliais. Su virpuliu širdyje dalyvavo pirmuose Atgimimo mitinguose ir juos fotografavo. Turėjo dar daugybę planų bei sumanymų, džiaugėsi penkiais anūkais. Tačiau netikėtai užkluptas nepagydomos ligos, sulaukęs tik 67-ojo gimtadienio, mirė. Palaidotas Karmėlavos kapinėse.
