Įvadas
Totalitarinis režimas1, valdęs Sovietų Sąjungą, siekė visapusiškai kontroliuoti visuomenę, pagal savo poreikius performuoti kiekvieno piliečio sąmonę, o tam pasiekti buvo pasitelkiama plačiai išvystyta, nekvestionuojama ir visiems privaloma sovietinė ideologija2. Pastaroji, įvairiomis propagandos priemonėmis nuolat „pumpuota“ į žmonių protus, turėjo didesnę ar mažesnę įtaką daugeliui Lietuvoje sovietmečiu (1940–1941 m., 1944–1990 m.) gyvenusių žmonių, veikė jų vertybinę orientaciją bei pasaulėžiūrą.
Tyrimo problema. Sovietinė ideologija3 buvo orientuota į socialistinės santvarkos ir gyvenimo būdo propagavimą bei jos ideologinės priešininkės – vakarietiškos liberalios (sovietinės retorikos terminais kalbant „kapitalistinės“, „buržuazinės“, „kosmopolitinės“) santvarkos ir gyvenimo būdo kritiką. Sovietinė ideologija neliko nepalietusi ir sovietmečiu sukurtos egodokumentinės raštijos4. Šiame straipsnyje, pasiremdami XX a. 6-ojo dešimtmečio pabaigoje parašytais Prano Juozapavičiaus kelionių aprašymais (egodokumentikos žanras), sieksime išsiaiškinti, kaip sovietinė ideologija reiškėsi kelionių aprašymuose, kuriuose užfiksuoti viešnagės įspūdžiai po du ideologiškai priešiškus Europos regionus – „kapitalistinę“ Europą ir Sovietų Sąjungai tuomet priklausiusį Kaukazą.
Tyrimo objektas. Šiame straipsnyje nagrinėjami du Prano Juozapavičiaus kelionių aprašymai: „Su „Gruzija“ per devynias jūras“5 ir „Per Kaukazą : 79 maršrutu“6. Pirmajame kelionės aprašyme apžvelgta 1957 m. jo kelionė po Suomiją, Vokietijos Federacinę Respubliką, Belgiją, Prancūziją, Italiją, Graikiją bei Turkiją, antrajame kelionės aprašyme užfiksuoti įspūdžiai, 1959 m. lankantis Kaukaze (tuomet Sovietų Sąjungos teritorija).
Šio darbo tikslas yra išnagrinėti sovietinės ideologijos raiškas Prano Juozapavičiaus kelionių aprašymuose. Šiam tikslui pasiekti, išsikelti šie uždaviniai: 1) atskleisti Prano Juozapavičiaus kelionės po „kapitalistines“ Europos šalis aprašyme pateiktą vakarietiško liberalaus gyvenimo būdo ir rinkos ekonomikos (kapitalizmo) kritiką; 2) aptarti Prano Juozapavičiaus kelionės po Kaukazą aprašyme atsispindintį sovietinės santvarkos propagavimą; 3) įvertinti Prano Juozapavičiaus kelionių aprašymuose atsispindinčios sovietinės ideologijos galimus atsiradimo motyvus.
Nagrinėjamų kelionių aprašymų autorius – pedagogas, muziejininkas, kraštotyrininkas Pranas Juozapavičius gimė 1917 m. Vėžionių kaime (dab. Prienų raj.). 1950 m. baigė Vilniaus valstybinio universiteto Istorijos-filologijos fakultetą įgydamas istoriko specialybę. 1948–1952 m. buvo Istorijos-revoliucijos muziejaus (Vilniuje) skyriaus vedėjas. 1952–1957 m. dirbo Kauno miesto švietimo skyriaus mokyklų inspektoriumi, Kauno 7-os aštuonmetės mokyklos mokymo dalies vedėju. Nuo 1961 m. buvo Kauno kelionių ir ekskursijų biuro metodinės ir mokslinės tarybos nariu, ekskursijų vadovu. 1958–1977 m. Pranas Juozapavičius dirbo Respublikiniame pedagoginiame muziejuje (Kaune) skyriaus vedėju. 1961 m. Pranas Juozapavičius tapo Lietuvos kraštotyros draugijos Kauno miesto skyriaus tarybos nariu, 1981 m. buvo išrinktas šios Draugijos garbės nariu. Mirė 1988 m. Kaune. Per savo gyvenimą Pranas Juozapavičius parašė apie 450 įvairaus pobūdžio (daugiausia kraštotyrinių) darbų. Ženkli dalis jo rankraštinio palikimo (91 rankraštis) saugoma Kauno apskrities viešosios bibliotekos Kaunistikos skaitykloje7. Pranas Juozapavičius dalį savo darbų yra publikavęs. Tai jau minėtas kelionės aprašymas „Per Kaukazą“8, populiaraus pobūdžio knygelė „Adomas Mickevičius Kaune“9, taip pat gausus pluoštas straipsnių įvairiuose periodiniuose leidiniuose („Kauno tiesa“, „Mokslas ir gyvenimas“ ir kt.)10.
Į keliones, kurias aprašė, Pranas Juozapavičius išvykdavo ne kaip savarankiškas turistas, bet kaip organizuotų turistinių grupių narys, kurios buvo susibūrusios tam tikrų bendrų interesų pagrindu (švietimo ir kultūros darbuotojai). Apie tai byloja ir kelionių aprašymų forma, nes jie parašyti trečiuoju asmeniu, tai lyg ir reiškia, jog kalbama ne tik už save, bet tarsi už visą keliautojų grupę. Kelionių aprašymuose apžvelgiama aplankytų vietovių gamta, ūkis, architektūros paminklai, visuomenės gyvensena ir kt. Prano Juozapavičiaus kelionių aprašymuose nėra daug subtilių vidinių jausenų, išgyvenimų, patirtų aplankytuose kraštuose, aprašymo. Pasakotojo „ego“ ganėtinai formalizuotas ir pasislėpęs už oficialiosios sovietinės ideologijos nuostatų, kurių raišką ir nagrinėjame šiame straipsnyje.
„Kapitalistinės“ Europos kritika
1957 m. Pranas Juozapavičius bene pirmą sykį gyvenime turėjo galimybę laivu „Gruzija“ pakeliauti po daugelį „kapitalistinių“ Europos šalių, susipažinti su Helsinkiu, Antverpenu, Briuseliu, Paryžiumi, Roma, Stambulu ir kitais Šiaurės, Vakarų ir Pietų Europos miestais. XX a. 6 dešimtmečio pabaiga buvo destalinizacijos ir vadinamojo „atšilimo“ laikotarpis, kuomet Sovietų Sąjungoje po bemaž tris dešimtmečius trukusios nuožmios Josifo Stalino diktatūros, ėmė rastis tam tikrų sovietinės sistemos liberalėjimo ženklų. Pats faktas, jog XX a. 6 dešimtmečio pabaigoje Pranui Juozapavičiui buvo leista turistiniais-pažintiniais tikslais išvykti iš Sovietų Sąjungos, byloja, jog šiuo asmeniu sovietinė valdžia ganėtinai pasitikėjo.
1957 m. keliaudamas po „kapitalistinę“ Europą, Pranas Juozapavičius pastebėjo ir teigiamai įvertino Vakarų Europos šalyse išvystytą viešąją infrastruktūrą, švarą viešosiose erdvėse, tačiau vakarietiškas gyvenimo būdas, kapitalistiniai ekonominiai santykiai Pranui Juozapavičiui nebuvo priimtini. Viešėdamas Paryžiuje, jis glaustai apibūdino bohemišką paryžiečių gyvenimą: „Prie Eliziejaus bulvaro, dešinėje pusėje teko matyti ne vieną benamį dailininką ar muzikantą su savo instrumentais nuošaliai ant suolelio bemiegantį. Tarp puošniai apsirengusio jaunimo ar pagyvenusių porelių, čia sutikome paprastai apsirengusias mergaites ar moteris, kai kurias net basas, bandančias „laimę“ nakties prieglobstyje“.11 „Teko pabuvoti ir siaurose darbininkų gyvenamose gatvelėse, matyti skurdą, vieną kitą bedarbį miegantį ant laiptų ar krūmų paunksnėje. Naktimis virte verda gyvenimas Monmarte. Čia apytamsiose gatvelėse yra daugybė restoranų ir pigių kabare, apie kuriuos sukinėjasi vyrai ieškodami pigių aukų ir iš vargo save parsidavinėjančios paryžietės ar negrės“.12 Pranas Juozapavičius kritiškai žvelgė į tai, jog Vakarų šalyse buvo pakankamai gausu įvairių visuomenės marginalų (benamių, prostitučių ir kt.), kurie laisvai gyveno visuomenėje. Akivaizdus prostitučių buvimas viešumoje veikiausiai kiek šokiravo Praną Juozapavičių, kadangi to meto Lietuvoje prostitucija buvo giliame pogrindyje.
P. Juozapavičius kritikavo Vakarų valstybėse buvusį, sovietinės retorikos terminais kalbant, „darbininkų išnaudojimą“ (eksploatavimą). Antai aprašydamas Belgiją jis teigė: „Belgija yra viena iš labiausiai pažengusių kapitalistinių šalių, tačiau nežiūrint to, ji kaip ir kitos šalys [kapitalistinės – M. B.] vienodai išnaudoja kolonijų gyventojus, vietos darbininkus“.13
P. Juozapavičius savo kelionėse nepraleisdavo progos pasikalbėti su vietos darbininkais, kurie neretai jam guosdavosi dėl savo prastos materialinės padėties, menko darbo užmokesčio ir kt. Pokalbį su Italijos darbininkais jis glaustai apibūdino taip: „Uosto rajone susitikome su italų darbininkais, kurie žinodami iš kur mes atvykę, mums nesuprantama italų kalba skundėsi mažu uždarbiu, nedarbu, teiravosi apie mūsų šalies darbininkų gyvenimą. Kartojo žodį „Pax“ – taika. Iš to supratome, kad jie viso to kaltininku laiko karus“.14 Įdomu, kiek Pranas Juozapavičius sugebėjo adekvačiai suprasti italų darbininkų mintis, nemokėdamas italų kalbos (jis truputį mokėjo lotynų kalbą, kuri yra panaši į italų kalbą). Verta pastebėti, jog anuomet Sovietų Sąjunga buvo pradėjusi plačią propagandinę kampaniją už taiką pasaulyje. Pacituotos Italijos darbininkų mintys, žvelgiant pro ideologinę prizmę, esą galėjo liudyti, jog jie troško taikos, kurią neva taip rėmė Sovietų Sąjunga.
Viešėdamas Stambule Pranas Juozapavičius atkreipė dėmesį į miesto rajonų infrastruktūros išvystymo skirtumus, kurie atspindėjo ir tų miesto dalių gyventojų socialinę padėtį. „Po pietų lankėme senamiesčio gatves, kuriose daugiausia gyvena miesto varguoliai. Čia šaligatviai iškrypę, sulūžę, duobėti. Šiame kvartale gausu kasdieninių rūpesčių iškamuotų žmonių, kiemuose žaidžia skurdžiai apsirengę, apiplyšę, murzini vaikai. Lankėmės ir naujamiestyje, kuriame puošnūs rūmai nesiskiria nuo šiuolaikinių statybų. Prie jų stovi gražūs limuzinai, įrengti gazonai, skverai. Visur prabanga. Šiame rajone gyvena turkų turtuoliai, įvairūs kapitalistinių šalių komersantai, turkų darbo žmonių išnaudotojai“.15
Įvertindamas aplankytose „kapitalistinėse“ Europos šalyse patirtus įspūdžius P. Juozapavičius rašė: „Visoms šalims buvo bendra bedarbių būriai, visur fabrikantai ir turtuoliai išnaudoja darbininkus. Galima sakyti, beveik visose šalyse jautėsi brangių prekių perteklius, o pirkėjų paklausa – maža. Visose valstybėse, o ypač Prancūzijoje, Italijoje, Graikijoje, Turkijoje, vyrauja ryškūs kontrastai tarp turtingųjų ir beturčių“.16 Šiuose P. Juozapavičiaus teiginiuose aiškiai juntamos sovietinės ideologijos nuostatos, akcentuojant „kapitalistinėse“ šalyse esančius socialinius prieštaravimus, kurių esą nebuvo Sovietų Sąjungoje.
Sovietinės santvarkos propagavimas
Prano Juozapavičiaus kelionių aprašymuose socialistinė santvarka ir planinė ekonomika laikyta pranašesne negu Vakarų liberalioji demokratija ir rinkos ekonomika. Antai aprašydamas plaukimą Kylio kanalu per Vokietijos Federacinės Respublikos teritoriją, jis teigė, jog vokiečiai „mums [keliaujantiems laivu – M. B.] pavydėjo, kad mes galime savo šalyje tiek uždirbti, kad atostogų metu leistume sau tokią prabangą“ [t.y. kruizą laivu – M. B.].17 XX a. 6 dešimtmečio pabaigoje kelionėmis po Vakarų Europą (ir apskritai po visas „kapitalistines“ šalis) galėjo džiaugtis labai nedidelė dalis Sovietų Sąjungos piliečių, nes daugumai jų apskritai nebuvo leidžiama išvykti už SSRS ribų.
P. Juozapavičiaus kelionių aprašymuose bolševikų atėjimui į valdžią suteikiamas kokybinio lūžio valstybės raidoje statusas. 1921 m. bolševikų įsigalėjimą Gruzijoje P. Juozapavičius patetiškai pristatė taip: „Kaip visoje Gruzijoje, taip ir Tbilisi prasidėjo naujas gruzinų tautos istorijos lapas. Gruzija tvirtai stojo į savo gamybinių jėgų vystymosi ir nacionalinės kultūros suklestėjimo kelią.Dabartinis šviesusis Tbilisis gimė ir išaugo tarybiniais metais. Tuo teisėtai didžiuojasi kiekvienas miesto gyventojas“.18
Sovietinėje retorikoje buvo populiaru išryškinti takoskyrą tarp „išnaudotojiškos“ feodalinės ar kapitalistinės praeities ir „šviesaus komunistinio rytojaus“, kuris esą buvo jau čia pat. Savo kelionės aprašyme apibūdindamas Tbilisį P. Juozapavičius supriešino miesto raidą tarp ikisovietinio ir sovietinio laikotarpio. Pasak jo: „Junti, kad patekai į Tarybų šalies didmiestį su judriomis, plačiomis alėjomis, aikštėmis pasidabinusiomis daugiaaukščiais pastatais, paminklais, parkais, terasomis, kylančiomis į kalnus gatvėmis, skendinčiomis miesto žaliame fone. O kaip nepanašus šis miestas į senąjį Tbilisį, kada jį valdė feodalai, kapitalistai bei cariniai valdininkai. Tai buvo miestas, kuriame vieni skendėjo buvusiame skurde, o kiti buvo pertekę prabanga, kuriame viskas buvo perkama ir parduodama, pradedant blizgučiais ir baigiant žmogaus kūnu bei jo mintimis“.19
Sekdamas sovietinės ideologijos nuostatomis, Pranas Juozapavičius socializmą laikė taikos ir santarvės tarp tautų laiduotoju. Aprašydamas Osetiją (sritis Kaukaze), jis teigė: „Dabar, kaip kitos Kaukazo tautos, taip ir osetinai gyvens naują socialistinį gyvenimą, o su juo keičiasi buitis ir papročiai. Senai išnyko nesantaika tarp genčių“.20 Apibūdindamas Ananurio tvirtovę, praeityje buvusią jos strateginę ir politinę reikšmę gruzinų kovose dėl laisvės, P. Juozapavičius rašė: „Dabar ji tapo tik liudininke negrįžtamos žiaurios praeities. Jos apylinkėse gyvena taikūs žemdirbiai, kuriantieji komunistinį rytojų“.21 Apie tariamai idilišką socialistinę santvarką ir gyventojų „vieningumą“, Pranas Juozapavičius užsiminė ir apibūdindamas Kachetiją, kurioje, anot jo: „Visų darbo žmonių širdyse plaka tarybinio gyvenimo pulsas“.22
P. Juozapavičiaus kelionių aprašymuose aptinkame ir tautų draugystės nuostatų raiškas, itin propaguotas sovietinėje retorikoje. Antai rašydamas apie modernizacijos procesus (nuo XIX a.) Ordžonikidzės (Gruzijos) mieste, jis minėjo: „Miestas augo. Tarp rusų ir kaukaziečių liaudies užsimezgė draugiški ryšiai, turėję didelę reikšmę abiejų šalių ekonominiam, politiniam bei kultūriniam gyvenimui“.23 Internacionalizmo, kuris taip pat buvo viena iš sovietinės ideologijos sudedamųjų dalių, apraiškų sutinkame ir P. Juozapavičiaus kelionių aprašymuose. Jis rašė apie kelionės po Kaukazą metu turistų grupės sukurtą sienlaikraštį. „Sekančios dienos rytą mūsų grupė išleidžia eilinį internacionalinį sienlaikraštį „Vienas už visus, visi už vieną“. Sienlaikraščio skiltyse, be bendrų straipsnių rusų kalba, talpinami visų tautybių kalbomis trumpi straipsneliai ir piešiniai, susiję su grupės gyvenimu bei patirtais įspūdžiais“.24
Sovietinėje retorikoje buvo populiarus kovos prieš išnaudotojus, kovos už tarybų valdžią motyvas. Jis aptinkamas ir P. Juozapavičiaus kelionių aprašymuose. Anot jo, Ordžonikidzėje „yra nemaža istorinių-revoliucinių paminklų. Dauguma jų susiję su krašto darbo žmonių kovomis dėl laisvės; su 1905–1907 metų revoliucija, darbininkų streikais, K. Chetagurovo, S. Kirovo, G. Ordžonikidzės ir kitų įžymių žmonių revoliucine veikla, kovomis už Tarybų valdžią bei jos įsitvirtinimą Kaukaze“.25 Aprašydamas Rustavelio prospektą Tbilisyje, Pranas Juozapavičius teigė: „Kaip daugelyje miesto vietų taip ir šiame prospekte prie pastatų pritvirtintos paminklinės lentos kalba apie miesto darbo žmonių kovą prieš carinę priespaudą, savus išnaudotojus, kovą už Tarybų valdžią“.26
Savo kelionių aprašymuose P. Juozapavičius niekada nepraleisdavo progos paminėti apie žymius bolševikus-revoliucionierius bei su jų gyvenimu ir veikla susijusias vietoves, pastatus ir kt. Aprašydamas viešnagę Vladikaukaze jis minėjo: „Vladikaukaze gyveno ir kovojo už pavergtų tautų laisvę įžymus revoliucionierius, Tarybų valdžios organizatorius G. K. Ordžonikidzė. Miesto darbo žmonės, gerbdami jo atminimą, 1932 m. miestą pavadino Ordžonikidzės vardu“.27
Galimi autoriaus motyvai
Nagrinėjami kelionių aprašymai, kuriuose esti nemažai sovietinės ideologijos nuostatų, tyrinėtojui užduoda esminį klausimą: ar šių egodokumentų autorius buvo nuoširdus, t.y. ar buvo idėjiškai atsidavęs sovietinei sistemai, tikėjęs jos pažangumu, ar autorius dėl tam tikrų priežasčių (pvz., noro viešai skelbti savo darbus) tik pasinaudojo sovietine retorika kaip „priedanga“ ir užėmė konformistinę poziciją sovietinio režimo atžvilgiu. Vienareikšmiškai atsakyti į šį klausimą sunku ir kažin ar įmanoma. Viena vertus, šie ideologizuoti teiginiai galėjo išreikšti autoriaus prosovietinę poziciją. Kita vertus, manytina, jog Pranas Juozapavičius savo kelionių aprašymus rašė numatydamas, jog ateityje jie gali būti publikuojami (kelionės aprašymas „Per Kaukazą : 79 maršrutu“ buvo publikuotas 1963 m.).28 Tokiu atveju, aprašydamas savo kelionių įspūdžius autorius turėjo juos pateikti taip, kad jie atitiktų sovietinės ideologijos nuostatus. Sovietinė cenzūra, vadinamasis Glavlitas29, budriai sekė, kad visuomenę pasiektų tik ideologiškai „apdorota“ informacija, todėl kiekvieno numatomo išleisti teksto rankraščiai buvo cenzūruojami.
Aptarti Prano Juozapavičiaus kelionių aprašymai atspindi sovietmečiu Lietuvoje buvusias literatūrinių ar mokslinių tekstų rašymo realijas. Tuomet daugelio mokslininkų, publicistų darbuose buvo neapsieinama be tam tikros „duoklės“ atidavimo sovietinei ideologijai (pvz., naudotos citatos iš Lenino ar kitų marksizmo-leninizmo klasikų raštų). Bemaž kiekvienas sovietmečiu rašęs autorius, kuris norėjo, kad jo darbai būtų publikuojami, turėjo savo darbą bent truputį „pagrąžinti“ sovietine ideologija. Priešingu atveju į legalią spaudą anuomet patekti buvo labai sunku. Todėl sovietinės ideologijos buvimas tekste dažnai reiškia ne idėjines rašančiojo pažiūras, o yra tik priedanga. Daugelis sovietmečiu rašiusių autorių turėjo eiti į kompromisus su savo sąžine ir užimdavo konformistinę poziciją sovietinės sistemos atžvilgiu. Numanu, jog sovietmečiu Lietuvoje rašiusių autorių, idėjiškai pritarusių sovietinei sistemai bei „komunizmo kūrimui“, buvo mažuma.
Pabaigoje verta pridurti, jog nors šiame straipsnyje nagrinėjama tik ideologizuota Prano Juozapavičiaus kelionių aprašymų pusė, tačiau nereikėtų manyti, jog minėti kelionių aprašymai buvo vien tik „ideologinių nuostatų koncentratas“ ir daugiau nieko. Šiuose kelionių aprašymuose gausu įvairių, nuotaikingai aprašytų gamtos vaizdų, urbanistinių objektų (miestų gatvių, aikščių, pastatų ir kt.) apibūdinimų, kuriuos vaizdžiai papildo, pagyvina įdomios iliustracijos. Minėtuose kelionių aprašymuose ideologija yra kaip tam tikri „rėmai“ ar „apvalkalas“, už kurio slypi žmogus ir autentiška jo kelionių patirtis.
Išvados
1. Prano Juozapavičiaus kelionės po „kapitalistines“ Europos šalis (Belgiją, Prancūziją, Italiją ir kt.) aprašyme daugelyje vietų atsispindi ekonominės santvarkos (rinkos ekonomikos) ir vakarietiško liberalaus gyvenimo būdo kritika, pasireiškusi įvairių socialinių, ekonominių bei moralinių problemų akcentavimu. Lankydamasis minėtose šalyse kelionių aprašymų autorius atkreipė dėmesį į didelę turtinę nelygybę, dirbančiųjų išnaudojimą (eksploatavimą), įvairių socialinių marginalų (prostitučių, benamių) buvimą viešose vietose ir kt.
2. Prano Juozapavičiaus kelionės po Kaukazą (tuomet Sovietų Sąjungos teritorija) aprašyme akcentuoti tikri ar tariami socialistinės santvarkos pranašumai: ekonominė pažanga, pramonės plėtra (industrializacija), sovietinių tautų draugystė (internacionalizmas) bei taika. Visa tai supriešinta su Kaukazo krašto raida iki sovietinės valdžios įsigalėjimo (iki 1917–1921 m.), kuomet Kaukaze neva buvęs beatodairiškas gyventojų materialinis ir dvasinis išnaudojimas (eksploatavimas), įvairių Kaukazo tautų ir tautelių tarpusavio konfliktai (karai) ir nesantaika.
3. Sovietinę ideologiją išreiškiančių teiginių buvimas Prano Juozapavičiaus kelionių aprašymuose gali būti interpretuojamas dvejopai. Viena vertus, šie ideologizuoti teiginiai galėjo išreikšti autoriaus prosovietinę poziciją. Kita vertus, sovietinės ideologijos buvimą kelionių aprašymuose galėjo sąlygoti tai, jog šie aprašymai buvo rašomi numatant galimą publikavimą. Tokiu atveju, sovietinės ideologijos apraiškos šiuose tekstuose išreiškia ne autoriaus autentišką vertybinę poziciją, bet jo konformistinę laikyseną sovietinės sistemos atžvilgiu.
Išnašos
1. Totalitarinis režimas remiasi totalitarizmu – „nedemokratinio, diktatūrinio valdymo forma: valstybės vyriausybė ne tik nėra atsakinga savo piliečiams, bet visiškai pajungia savo kontrolei politinį, ūkinį, kultūrinį ir net privatų žmonių gyvenimą, be to, panaikina ribą tarp privačių ir viešųjų reikalų". Žigaras, Feliksas. Politologija: mokomoji knyga. Vilnius: Gimtinė, 2001, p. 691. ISBN 9986-867-24-X.
2. „Ideologijos yra simboliškai „pakrautų" įsitikinimų bei jų raiškos priemonių sistemos, kurios vaizduoja, interpretuoja ir vertina pasaulį padėdamos kurti, telkti, orientuoti, organizuoti ir įteisinti tam tikrus veiklos būdus arba kryptis, kartu visiškai atmesdamos kitokius veiklos būdus arba kryptis." Politinės minties enciklopedija. Atsakingasis redaktorius D. Miller. Vilnius: Mintis, 2005, p. 223. ISBN 5-417-00854-0.
3. Šiame straipsnyje sovietine ideologija laikome marksizmo-leninizmo idėjomis grįstą oficialią Sovietų Sąjungoje buvusią ideologiją, turėjusią aiškią idėjinę opoziciją Vakarų liberaliajai demokratijai bei rinkos ekonomikos sistemai.
4. Pagal prof. Arvydo Pacevičiaus pateiktą egodokumento apibrėžimą, „egodokumentas yra suprantamas kaip asmeninė autobiografinė raštija, kurta pirmuoju asmeniu (arba perkeltiniu majestotiniu asmeniu „mes") sau arba artimųjų žmonių ratui, visų pirma šeimai ir giminaičiams, ir funkcionavusi privačioje erdvėje." Pacevičius, Arvydas. Lietuvos egodokumentinio paveldo samprata ir tyrimų kryptys. Egodokumentai ir privati Lietuvos erdvė XVI-XX amžiuje: straipsnių rinkinys. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2013, p. 114. ISBN 978-609-459-198-3.
5. Juozapavičius, Pranas. Su „Gruzija" per devynias jūras (Kelionės įspūdžiai) [rankraštis]. Kaunas, 1957. 61 lap. [žiūrėta 2015 m. sausio 10 d.]. Prieiga per internetą: <http://www.epaveldas.lt/vbspi/biRecord.do?biRecordId=71405>.
6. Juozapavičius, Pranas. Per Kaukazą 79 maršrutu [rankraštis]. Kaunas, 1959. 97 lap. [žiūrėta 2015 m. sausio 10 d.]. Prieiga per internetą: <http://www.epaveldas.lt/vbspi/biRecord.do?biRecordId=71408>.
7. Prano Juozapavičiaus rankraščiai, saugomi Kauno apskrities viešosios bibliotekos Kaunistikos skaitykloje, yra suskaitmeninti ir viešai prieinami Virtualioje elektroninio paveldo sistemoje (www.epaveldas.lt).
8. Juozapavičius, Pranas. Per Kaukazą: turistinio maršruto keliais. Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 1963. 46 p.
9. Juozapavičius, Pranas. Adomas Mickevičius Kaune. Vilnius: leidykla „Mintis", 1970. 62 p.
10. Pranas Juozapavičius: bibliografija. Sudarė Onutė Stelmokaitė. Kaunas: „Raidė", 1981. 24 p.
11. Juozapavičius, Pranas. Su „Gruzija" per devynias jūras (Kelionės įspūdžiai) [rankraštis]. Kaunas, 1957, l. 28.
12. Ten pat, l. 29–30.
13. Ten pat, l. 13.
14. Ten pat, l. 40.
15. Juozapavičius, Pranas. Su „Gruzija" per devynias jūras (Kelionės įspūdžiai) [rankraštis]. Kaunas, 1957, l. 57.
16. Ten pat, l. 59–60.
17. Ten pat, l. 11.
18. Juozapavičius, Pranas. Per Kaukazą 79 maršrutu [rankraštis]. Kaunas, 1959, l. 74–75.
19. Juozapavičius, Pranas. Per Kaukazą 79 maršrutu [rankraštis]. Kaunas, 1959, l. 64.
20. Ten pat, l. 11.
21. Ten pat, l. 36.
22. Ten pat, l. 60.
23. Ten pat, l. 6.
24. Ten pat, l. 33.
25. Ten pat, l. 8–9.
26. Ten pat, l. 72.
27. Ten pat, l. 6.
28. Juozapavičius, Pranas. Per Kaukazą: turistinio maršruto keliais. Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 1963. 46 p.
29. LSSR Glavlitas (sutrumpintas pavadinimas, paimtas iš rusų kalbos: Главное управление по охране военных и государственных тайн в печати при Совете Министров Литовской ССР) – Lietuvoje 1940–1941, 1944–1990 m. veikusi spaudos, radijo ir televizijos cenzūros įstaiga. Plačiau žr.: Pukinskaitė, Jurga. Glavlitas Lietuvoje 1953–1964 m. Genocidas ir rezistencija, 2004, nr. 2 (16), p. 124–144. ISSN 1392-3463.
Šaltiniai ir literatūra
1. Juozapavičius, Pranas. Adomas Mickevičius Kaune. Vilnius: leidykla „Mintis“, 1970. 62 p.
2. Juozapavičius, Pranas. Per Kaukazą : 79 maršrutu [rankraštis]. Kaunas, 1959. 97 lap. [žiūrėta 2015 m. sausio 10 d.]. Prieiga per internetą:).
3. Juozapavičius, Pranas. Per Kaukazą: turistinio maršruto keliais. Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 1963. 46 p.
4. Juozapavičius, Pranas. Su „Gruzija“ per devynias jūras (Kelionės įspūdžiai) [rankraštis]. Kaunas, 1957. 61 lap. [žiūrėta 2015 m. sausio 10 d.]. Prieiga per internetą:).
5. Pacevičius, Arvydas. Lietuvos egodokumentinio paveldo samprata ir tyrimų kryptys. Egodokumentai ir privati Lietuvos erdvė XVI–XX amžiuje: straipsnių rinkinys. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2013, p. 113-126. ISBN 978-609-459-198-3.
6. Pranas Juozapavičius: bibliografija. Sudarė Onutė Stelmokaitė. Kaunas: „Raidė“, 1981. 24 p.
7. Pukinskaitė, Jurga. Glavlitas Lietuvoje 1953-1964 m. Genocidas ir rezistencija, 2004, nr. 2 (16), p. 124–144. ISSN 1392-3463.
8. Politinės minties enciklopedija. Atsakingasis redaktorius D. Miller. Vilnius: Mintis, 2005. 655 p. ISBN 5-417-00854-0.
9. Žigaras, Feliksas. Politologija: mokomoji knyga. Vilnius: Gimtinė, 2001. 702 p. ISBN 9986-867-24-X.
Santrauka
Šiame straipsnyje nagrinėjamos sovietinės ideologijos raiškos pedagogo, muziejininko, kraštotyrininko Prano Juozapavičiaus (1917–1988 m.) kelionių aprašymuose „Su „Gruzija“ per devynias jūras“ (1957 m.) ir „Per Kaukazą : 79 maršrutu“ (1959 m.). Prano Juozapavičiaus kelionės po „kapitalistines“ Europos šalis (Belgiją, Prancūziją, Italiją ir kt.) aprašyme daugelyje vietų atsispindi ekonominės santvarkos (rinkos ekonomikos) ir vakarietiško liberalaus gyvenimo būdo kritika. Lankydamasis minėtose šalyse kelionių aprašymų autorius atkreipė dėmesį į didelę turtinę nelygybę, dirbančiųjų išnaudojimą (eksploatavimą), įvairių socialinių marginalų (prostitučių, benamių) buvimą viešose vietose ir kt. Prano Juozapavičiaus kelionės po Kaukazą (tuomet Sovietų Sąjungos teritorija) aprašyme akcentuoti tikri ar tariami socialistinės santvarkos pranašumai: ekonominė pažanga, pramonės plėtra (industrializacija), sovietinių tautų draugystė (internacionalizmas) ir taika. Sovietinę ideologiją išreiškiančių teiginių buvimas Prano Juozapavičiaus kelionių aprašymuose gali būti interpretuojamas dvejopai. Viena vertus, šie ideologizuoti teiginiai galėjo išreikšti autoriaus prosovietinę poziciją, kita vertus, sovietinės ideologijos buvimą kelionių aprašymuose galėjo sąlygoti autoriaus konformistinė laikysena sovietinės sistemos atžvilgiu ir ketinimai juos publikuoti.
Nuotraukų galerija
Pastaba. Straipsnis parengtas pagal Mindaugo Balkaus pranešimą, skaitytą 2014 m. spalio 15 d. Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos kartu su Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto Bibliotekininkystės ir informacijos mokslų instituto organizuotoje konferencijoje, skirtoje kelionių dokumentikai „Kelionių aprašymai kaip egodokumentinis paveldas: nuo Panevėžio iki Paryžiaus“.
