Tekstas karikatūros apačioje:
„SVEČIAS: Ar atsimeni, panele, ką praeitą kartą aš pas jus valgiau?
PADAVĖJA: Gal būt jūs valgėt šnicelį.
SVEČIAS: Na, tai dabar duokit ką kitą, nes jis muilu dvokė.
PADAVĖJA: Apsirinkant gerbiamasis. Šnicelis pas mus atsiduoda benzinu. Jūs greičiausia valgėt cvibelklopsą.“
Diena. – 1937, gruodžio 12, p. 1.
„Kaip zakristijoną atpratino nuo dešrų“
„Aukštoji Panemunė, Rokų kaimas. Neseniausiai įvyko nuostabus atsitikimas.
Kas metai kalėdojant paskui kunigą važinėja vežimas javams ir kitiems kalėdiniams daiktams krauti. Su klebonu drauge kalėdodavo zakristijonas, kuriam javai nelabai rūpėjo. Jam daugiau tiko dešros, kabančios po lubom. Kalėdojant zakristijonas neva šposais nukabindavo dešras ir susidėdavo į maišą. Vėliau su dešrom išeidavo.
Vienas ūkininkas sumanė šitokį šposą.
Pranešus „špitolninkui", kad atkalėdos klebonas, pagamino dešrų prigrūsdamas jas pakulų ir raudonų burokų. Dešros išėjo dar gražesnės už mėsines. Bekalėdojant, jas pastebėjęs, zakristijonas susidėjo maišan. Išsinešė. Ką jis su jom darė nežinia, bet nuo to karto kalėdojant zakristijonas daugiau dešrų nebenukabindavo.“
Kaip zakristijoną atpratino nuo dešrų / P. Svajūnėlis // Lietuvos žinios. – 1930, rugsėjo 30, p. 3.
„Nepaprastas Kauno pirklio nuotykis“
„Kaune dabar visiems smagaus juoko sukėlė nepaprasta istorija su vienu žymiu Kauno prekybininku. Šis ponas buvo labai sąmojingos mistifikacijos auka, bet iki šios dienos šventai tiki, kad jokios mistifikacijos nėra buvę.
Jam telefonu gan vėlai paskambino nepažįstamas asmuo ir paprašė pakviesti kaimyno sūnų – gimnazistą. Supykęs komersantas pasiūlė nepažįstamam raugintų velnių ir pridėjo net gražesnį – rusišką – išsireiškimą. Bet už kelių minučių jis vos neapalpo.
Nepažįstamas pasivadinęs kažkokiu prancūzų grafu, pasisakė esąs smarkiai užsigavęs ir reikalaujęs „satisfakcijos", tariant – dvikovos! Žadėjo kitą rytą atsiųsti sekundantų, kurie susitartų dėl dvikovos dienos ir vietos.
Kitą dieną tikrai pas prekybininką atvyko – labai jauni – sekundantai, pasivadinę ambasados valdininkais ir pradėjo tartis dėl dvikovos. Pirklys drebėjo kaip drugio krečiamas, matydamas liūdną vaizdą – patį save nušautą ar kardu perdurtą. Tačiau sekundantai neskubėjo – norėjo skirti dvikovą vėlesniam laiku esą dėl to, kad grafas išvykęs Prancūzijon – į prancūzų monarchistų slaptą kongresą.
Kuriam laikui praslinkus vėl apsilankė „sekundantai" ir pasiūlė likviduoti dvikovą... už vakarienę Metropoly su šampanu. Prekybininkas džiaugsmu nebesitverdamas sutiko, stebėdamas originaliu grafo užgautos garbės supratimu. Bet vakarienė neįvyko.
„Sekundantai" – gimnazisčiukai negalėjo surasti atitinkamos išvaizdos „grafo", žinoma, niekad nėra buvę, sutiko jo vardu atleisti ir be vakarienės. Tik paėmė pažadą, kad prekybininkas telefonu nebesikeiksiąs.“
Nepaprastas Kauno pirklio nuotykis // Parodos tempo. – 1931, vasario 8, p. 1.
