Tekstas karikatūros viršuje:
„Susirūpinta Kaune įsteigti Zoologijos Sodą.“
Diena. – 1936, gegužės 10, p. 1.
„Pardavė laukinę antį“
„Vakar Žaliakalnio rinkoje įvyko juokingas nuotykis. Jonavos apylinkių sentikis Seredovas atvežė parduoti keliolika jauniklių ančių. Jis 8 antis pardavė, o vienos niekas nepirko, nes ji atrodė menka. Pagaliau, sentikiui rengiantis namo, atsirado pirkėja. Ji, užmokėjusi už pirkinį 1,35 lt linksmai drožė namo. Netoli „Paramos" krautuvės antis iš moteriškės pintinės iššoko ir nuskrido. Iš karto moterėlė mėgino vytis antį, tačiau, matydama jos nepavysianti, bėgo prie sentikio vežimo. Tačiau pardavėjas jau buvo nuvažiavęs. Tik dabar moterėlei paaiškėjo, kad ji iš Jonavos sentikio buvo pirkusi laukinę antį.“
Pardavė laukinę antį // Lietuvos aidas. – 1936, liepos 31, p. 3.
„„Mandagus“ svečias“
„Vakar pavakariais į vieną Kauno restoraną užėjo gražiai apsitaisęs jaunas vyriškis. Paprašė pietų. Bet kadangi pietų metas jau buvo pasibaigęs, tai svečias pareikalavo, kad jam specialiai pagamintų. Šeimininkas viską įvykdė, ir greit ant stalo gulėjo šiltas viščiukas. Bet pietauti, matyti, be burnelės vyras buvo nepratęs, todėl paprašė grafiną ir pasikvietė kompanijon nepažįstamą žmogų, tuo metu restorane buvusį.
Abu patenkinti valgė viščiuką ir gurkšnojo. Bet kai viską suvalgė ir išgėrė – paprašė dar alaus. Kviestajam kurį laiką nuo stalo atsitraukus, jaunasis vyras dingo pro langą, palikdamas tokį raštelį: „Jeigu gali, sumokėk už viską. Aš pinigų neturiu. O jeigu negali, tai atsiprašyk šeimininką.“
„Mandagus“ svečias // XX amžius. – 1937, rugpjūčio 10, p. 8.
„Cukrus vagį suklupdė“
„Rugp. mėn. iš 13 į 14 d. naktį Aleksote, Hariso g-vė 9 nr., apiplėšta virtuvė ir išvogta daug maisto produktų. Vagies virtuvėn įeita su pritaikintais raktais, durys rasta vėl užrakintos ir ties durimis iš lauko nubarstyta vogtojo cukraus ligi vagies namų. Šiuo pėdsaku einant, vagis pasisekė susekti ir atiduoti į policijos rankas.“
Cukrus vagį suklupdė // Rytas. – 1926, rugpjūčio 17, p. 4.
„Plėšikas pats savęs policijoje ieškojo“
„Sausio 10 d. į Kauno policijos III nuovadą atėjo kažkoks žmogelis ir ėmė klausinėti, esą ar ieškomas dar plėšikas Bogužis. Pasirodęs įtariamas, šis žmogelis buvo areštuotas ir pristatytas į kriminalinę policiją. Betardant jį, paaiškėjo, kad jis pats ir esąs plėšikas Bogužis, su neseniai sulaikytu plėšiku Januškevičium Edvardu apiplėšęs daug žmonių. Gyveno Bogužis paskutiniuoju laiku Sergėnų kaime, Kauno apskr., pas kažkokį Bizauską Roką. Atvyko į policiją pasiteirauti, ar dar jis policijos tebeieškomas. Bizauskas Rokas už plėšikų slėpimą savo namuose patrauktas tieson.“
Plėšikas pats savęs policijoje ieškojo // Trimitas. – 1927, sausio 20, nr. 3, p. 92.
„Čigonas apgavo ir labai įdomiai teisinosi“
„Apie čigonus pasakojama daug visokių anekdotų. Panašus į anekdotą atsitikimas įvyko neseniai Žaliojo kalno turgavietėje, kur A. Panemunės gyventojas J. Kizevičius atsivedė parduoti kumelaitę.
Kur buvęs, kur nebuvęs – prie jo prieina čigonas ir pradeda derėtis. Sudera už 100 litų. Bet čigonas – vis čigonas: viena ranka laiko kumelaitę už pavadžio, o kita išėmęs padavė savininkui suglamžytą banknotą, tariamąją šimtinę. Tuo pačiu akimirksniu striktelėjo ant kumelaitės ir kaip vėjas nudūmė. Ūkininko rankose liko tik perplėštas ir be vertės vokiečių 100 markių banknotas.
Nei pinigų, nei kumelaitės... ką daryti? Kreipėsi į krim. policiją, kuri „kupčių" suieškojo. Rado nusidanginusį į Turžėnų v., Kleboniškių k., kur pas vieną ūkininką čigonas buvo užėjęs „susišilti".
Suimtasai teisinosi taip pat čigoniškai. Netikusį banknotą sakėsi įdavęs per apsirikimą. Kai dėl kumelaitės, tai esanti pati kalta. Mat buvo sušalusi ir išalkusi, tai norėjo palakstyti. Kai tik užsėdęs, ji pasileidusi šuoliais bėgti. Na, jis žinoma, negalėjęs spėti Kizevičiui įduoti tikro banknoto, kurį turėjęs kišenėje. O ką jis kaltas, kad kumelaitė kvailas sutvėrimas ir neleido su savo pirmuoju šeimininku atsiskaityti? Matyti, antrasis jai labai patikęs...
Čigono Aleksandravičiaus kvota perduota III nuov. teisėjui, o jis pats iki teismo pasodintas į kalėjimą.“
Čigonas apgavo ir labai įdomiai teisinosi // Rytas. – 1929, sausio 12, p. 5.
„Įdomus nuotykis Kauno geležinkelių pirtyje“
„Vienas senyvas pilietis pasinaudodamas Kauno geležinkelių pirties užpakalinių dušo durų koridoriaus saugumu – buvo įsitaisęs pro pravirumą stebėti besivanojančias moteris. Nors daug kartų jo nieks nepastebėjo, bet vistik vieną kartą buvo atlyginta už visą laiką. Š. m. lapkričio 15 d. nuėjęs pasižiūrėti gražiosios lyties senis buvo pastebėtas vieno jauno vyriškio, kuris perspėjo, per sargienę, viduj esančias moteris, kad pasisaugotų nuo jo smalsių akių. Moterys norėdamos už tai atkeršyti įprašė jaunuolį, kad jis palaikytų iš lauko pusės koridoriaus duris. Kada senis įsmeigęs akis pro plyšį sekė moteris, staiga, grupė besivanojančių, puolė pritrenkdamos jį durimis ir liedamos ant jo karštą ir šaltą vandenį ir mušdamos šluotomis. Atsikvošėjęs po tokio netikėto smūgio norėjo pasprukti, bet taip greit nepasisekė. Jau moterys buvo betraukią jį į patį dušą, kur būtų buvęs kaip reikiant „išvanotas", bet vargšui pasisekė išmušti pečines duris ir pabėgti. Ištrūkęs bėgo kaip be dūšios, tik atsidūręs saugioj vietoj ir pamatęs, kad moterys jo nesiveja atsikvėpė visas šlapias ir nukamuotas. Dabar jis net vengia ir praeiti pro šalį."
Įdomus nuotykis Kauno geležinkelių pirtyje / Parašas: Duris laikęs // Geležinkelininkas. – 1935, nr. 4, p. 61.
