Esu kultūros paveldo specialistas, ilgą laiką dirbau paveldotvarkos sistemoje architektu. Paveldotvarkos sritis yra pakankamai įdomi, iš darbuotojų reikalaujanti išmanymo keliose specialybėse. Visuomenė į kultūros paveldo pokyčius ar ilgai netvarkomus bei griūvančius statinius gan jautriai reaguoja. Apie savininkų apsileidimą (dažniausiai dėl neišgalės), valdininkų inertišką neveiklumą operatyviai sureaguoja viską matanti žiniasklaida, bet visuomenę pasiekianti gera ar bloga informacija dažnai būna fragmentinė.
Kultūros paveldo piešiniais nekėliau sau uždavinio skleisti informaciją apie visą miesto paveldą, apsiribojau Aleksotu manydamas, kad šiame rajone nebus daug vertingų objektų, bus galima aprėpti Aleksoto visumą. Manau, informacijos skleidimo būdas per piešinius bus įtaigesnis negu apie juos rašyti ar fotografuoti. Aprėpiau daugmaž viską, ką turi vertingo aleksotiškiai, visų pirma tai oficialūs kultūros paveldo objektai, turintys registro numerius ir valstybinį apsaugos statusą, toliau yra grupė statinių, kurie realiai gali pretenduoti į NKPV statusą, yra vertingi statinių architektūrine, Aleksoto savitumo prasme. Į mano akiratį pateko ir keletas paminklų.
Informaciniu – švietėjišku pobūdžiu piešiniai patys kaip tokie daugiau lyg ir nepasako. Ar yra už piešinių ribų dar kažko, ko plika akimi neįžiūrėsi?
Be savo tiesioginės švietėjiškos paskirties piešinių objektai galėtų būti realiai pažinti, įvertinti ir naudingai panaudoti atskirų specialistų darbe. Mano žvilgsnis visų pirma krypsta į šiuos specialistus:
Dailės ir istorijos mokytojus – tikiuosi, kad mokytojai savo mokomajame procese noriai pasinaudos gimtosios vietos pažinimu, įtikinamiau išmokys moksleivius pamilti ir didžiuotis savo gimtine.
Kraštotyrininkus – turėtų plėsti jų žinias, paskatintų aktyviau domėtis paveldo vertybėmis, tyrinėti papildomus šaltinius.
Turistus ir gidus – manau, kad Aleksote galima parengti bent 3 naujus turistinius maršrutus: plėsti aviacijos temą, gilintis į slėpiningąjį tvirtovės pietvakarinį ruožą, pasivaikščioti žymių žmonių autentiškomis vietomis.
Architektus – tikiuosi, kad projektuodami naujus statinius ar rekonstruodami esamus, rengdami detaliuosius sklypų planus būsite atidesni esamoms vertybėms, išsaugosite urbanistinį — architektūrinį Aleksoto koloritą.
Paveldosaugos kolegas – būti nepakantesniems nykstančių statinių savininkams, nepamiršti tų NKP objektų, kurių savininkai užtverdami savo valdas tapo nebeprieinami viešajam pažinimui. Aleksote gyveno nemažai iškilių asmenybių, kurių namai dar neturi valstybės apsaugos. Šiandien jų autentika dar pakankamai gera.
Tikiuosi, kad vizuali Aleksoto apžvalga pasitarnaus specialistų veikloje, ugdys visuomenės profesionalesnį požiūri į vertybes, o jeigu reikės – mokės jas apginti.
Jonas Lukšė
