Kauno apskrities viešoji biblioteka gegužės 23 dieną 17 val. kviečia į Viktorijos Eizentaitės kūrybinių darbų parodos „Karvių metafiziniai potyriai“ atidarymą. Paroda veiks nuo gegužės 23 iki gegužės 29 dienos.
Viktorija apie savo parodą pasakoja taip: „Kai kiaulės skraidys, tikriausiai dangumi ims sklęsti ir karvės. Pirmojo vaizdinio realizmas akivaizdus, tačiau jame jau matosi šiokios tokios fantasmagorijos žymės. Norint išgryninti idėją, sudedami, perdengiami du karviški subjektai, jų skirtybės taip pašalinamos, o grynoji karvės idėja ima viešpatauti.
Vyksta abstrakcija. Bandant įsigilinti į subjekto esmę, pats karvės paviršius mums pasidaro nebe toks konkretus, jis tampa vis labiau efemerišku ir iliuziniu, per jį sunku pasiekti „esmę“. Du tuneliai tiesiai į subjekto esybę išsprendžia šią dilemą taip, kaip jos nepavyktų išspręsti realybės sąlygomis, veikiančiomis, kai kiaulės neskraido.
Idėjos neturi materialių kūnų ir todėl ištrūksta laukan. Grynoji karvės idėja pabėga iš organizmo vidujybės. Pabėgusi ji atranda vyksmo stebėtoją ir stebėtojai įlenda į galvą – siekia parodyti ribotus stebėtojos suvokimo principus.
Idėja ir stebėtoja tampa vienu, tik nežinia, ar šis materijos darinys yra riboto akiračio pusžmogis, ar savo pasaulį sąlygojantis dievas. Tam, kad būtų buvęs įmanomas vyksmo stebėjimas, protas, kuris stebi, turėjo turėti jau iš kažin kur atkeliavusią ir į smegenis įsitaisiusią galimo karviškumo idėją. Be šios idėjos vyksmo stebėjimas neįmanomas, nes karviškumas suteikia veiksmo apibrėžtį, už kurio šis negali išeiti, tai lyg stebėjimui skirtas mechanizmas per kurį patiriamas pasaulis. Mechanizmo totali jėga, kuri sutalpina kiekvieną idėją į siaurus rėmus mums pasirodo visu savo šlykštumu, tai yra savo neišvengiamybe. Jeigu visas patyrimas yra apribotas mūsų pačių, tai ar pasaulio ribos plačios kiek akis užmato ar siauros kiek akis nemato? Jei stebėtoja(s) nustato savo pasaulio ribas ar ji(s) pasaulio pusžmogis-šiukšlė ar visgi dievas?“.
Viktorijos kūrybinių darbų paroda „Karvių metafiziniai potyriai“ yra dalis projekto „Erdvė reikštis“ renginių ciklo.
Svajoji apie asmeninę parodą ar performansą, o gal tiesiog nori įgyti naujų žinių? Kauno apskrities viešoji biblioteka organizuoja projektą „Erdvė reikštis“, kuris padės jauniesiems kūrėjams geriau atrasti save, prisijungti prie bendruomenės ir dalintis savo patirtimis ir menu laisvoje, atviroje ir saugioje erdvėje. Projektas apima kelias veiklas: parodas, performansus, peržiūras, edukacijas, kūrybinius susitikimus. Jau paskutinę gegužės savaitę turėsite galimybę susipažinti su Viktorijos Eizentaitės kūryba.
Atidarymo metu kalbinsime kūrėją Viktoriją, apžvelgsime bibliotekos erdvėse eksponuojamus darbus bei klausysimės Yurei prie DJ pulto.
Bibliotekos savanorė Viktorija Grimaševskytė susitiko su Viktorija ir pakalbino ją apie kūrybos procesą bei įkvėpimą kurti. Kviečiame skaityti!
Apie ką yra tavo kūryba ir ką tau pačiai reiškia ši paroda?
Manau, kad mano kūryba labai bendrai yra apie tai, ką galima atrasti dykinėjant ir galvojant apie absoliučiai nepraktiškus, galbūt net nereikalingus dalykus. Ši paroda yra mano pirmasis pasispardymas, pirmasis šuolis atskleidžiant tą dykinėjimo sukeltą nerealumo ir atitrūkimo jausmą. Tai yra mano bandymas šiek tiek apversti meninius prioritetus – rodyti ne tą nuvalkiotą ir, tikriausiai, net pačiai žmonijai atsibodusį padarą – žmogų, o į dienos šviesą iškelti kitokį subjektą. Net ne gyvūną, o gyvulį.
Ar atsimeni savo pirmą paveikslą? Kaip viskas prasidėjo?
Mano pirmasis paveikslas ant drobės buvo vien tik mėlynų tonų, visai mažytis škotų filosofo David'o Hume'o portretėlis, kurį pasistačiau ant rašomojo stalo. Tiesa, iš paties portreto neįmanoma nusakyti, koks tai žmogus, tikriausiai iš pirmo žvilgsnio tos šviesesnės ir tamsesnės mėlynos spalvos teplionės net nepanėšėtų į žmogų apskritai. Šis miniatiūrinis paveikslas, aišku, nebuvo mano artistinių pretenzijų pradžia. Rimčiau į vaizduojamąjį meną pradėjau žiūrėti praeitų metų vasarą. Ankstesnis mano piešinių realizmas tuomet pasirodė nebetenkinantis. Supratau, kad realistiškai ir gražiai vaizduoti daiktus ir žmones yra ne mano sritis, tai man nebepatiko. Pradėjau ant popieriaus lapo su juodu tušinuku lieti įvairias duris į vieną dėmę, piešinyje pjaustyti ir perdėlioti laiptus ir langus taip, kad jie niekur nevestų. Po to mane domino abstrakcijos. Tai privedė prie šių dienų – dabar aš bandau pasakoti istorijas vaizdiniais.
Šiuo metu dar mokaisi mokykloje, kaip suprantu, ruošiesi atsiskaitymams. Kaip sekasi surasti viskam laiko ir subalansuoti savo kūrybinį ir akademinį gyvenimą?
Sakyčiau, kad derinu tą gyvenimą labai paprastu principu: menui man reikia dienos šviesos, o mokslui – ne itin. Taip ir sveriu tą laiką.
Beveik kiekvienas kūrėjas nors kartą yra susidūręs su vadinamuoju „perdegimu“. Atrodo, kad niekaip nepavyksta išreikšti jausmų ar emocijų taip, kaip norisi arba galvoje visiškai tuščia ir nieko negali išspausti. Ar tau taip būna? Ką tokiu atveju darai?
Tas negalėjimas kažkokios idėjos išspausti mane aplanko gana retai, tikriausiai taip yra, nes pati judu vėžlio tempais. Tai – bene patikimiausias būdas nesusisprogdinti gyvam ir neprarasti noro reikštis. Jeigu niekas neintriguoja ir gyvenimas stovi vietoje, manau, ten jį reikia ir palikti, mėgautis egzistavimu tik vardan egzistavimo, neieškant jam kažkokio estetinio pateisinimo. Reikia sau leisti tik stebėtis pasauliu ir nebandyti jo sutalpinti ant A4 formato lapo.
Kas apskritai tave paskatina sukurti vis kažką naujo? Papasakok plačiau apie savo kūrybinį procesą.
Mane kurti skatina paprasčiausias stygio jausmas. Mano nuomone, kiekvienas menininkas gan egoistiškai nusprendžia, kad to, kas yra pasaulyje, yra negana. Kažko trūksta. Visa tai gimsta iš to nusivylimo, kad gyvenimas yra tik tiek. Gal iš to daug kas ir kildina tą susirūpinusio, baisiai nelaimingo, pasmerkto artisto paveikslą. Koks kitas žmogus, jei ne melancholikas kvailelis, galėtų tapyti sau paveikslus ar rašyti istorijas, tik tam, jog galėtų į tą savo sukurtą pasaulėlį pabėgti? Bet kokios mano kūrybos apybraižos ir prasideda su kažkokia idėja, kuri būtų bent minimaliai atitrūkusi nuo to „tikrojo“, materialaus pasaulio. Kažkas turi išlikti pažįstama, kad tą idėją išvis išeitų suvokti. Tada savotiškai pasiimu ją ir bandau matyti pasaulį tos idėjos rėmuose ar per tos idėjos rėmus, gal tiksliau – akinius. Kai pakankamai potyrių (nuotrupų) galiu sutalpinti į tą pasaulėlį – aš sugalvoju veiksmą. Veiksmas gali būti vienas piešinys, du ar net daugybė, gali būti ir proza.
Ar yra konkrečių tave įkvepiančių menininkų? O galbūt tiesiog paprastų kasdienių žmonių? Jei gali, pasidalink pavardėmis.
Tikriausiai pačiu stiliumi mane labiausiai intrigavo Bryan Charnley, Daniel Richter ir galbūt Oskar'as Kokoscha. O tie žmonės, kurie mane skatino, savo idėjas kraute krovė man į galvą, savo vardus jau žino.
Ką galėtum patarti ar palinkėti kitiems jauniems menininkams, kurie gyvena panašiu ritmu kaip tu (mokykla, menas, draugai, savanorystė ir pan.)?
Iš tiesų, patarčiau taip, gan paradoksaliai – neskubėti, o verčiau mažutėlius kylančius įspūdžius kažkur užsirašyti ir nelėkti iškart momentaliai kažko didingo per naktį nuveikti. Trupiniai yra svarbūs. Tos mažos frazės, pokalbių nuotrupos, gražesni momentai laike gali būti palikti trumpam ir įgyvendinami tada, kai grandioziškumui gimti susidaro sąlygos. Pavieniui nedidelės dalelės nesudaro kažko fenomenalaus, bet jas sugretinant, perpinant tarpusavyje, jungiant gali rastis kažkas iš ties vertas dėmesio. Mes taip galim netgi susiręsti tokią mažą visatą.
Renginio metu bus fotografuojama ir / ar filmuojama, todėl informuojame, kad jūs galite būti matomi renginio nuotraukose ar vaizdo įrašuose, kurie gali būti paskelbti įvairiose medijos priemonėse.
Kviečiame dalyvauti!
Projektas Lietuvos jaunimo reikalų departamento įtrauktas į Lietuvos jaunimo metų 2022 kalendorių.
Projektą dalinai finansuoja Lietuvos kultūros taryba.
