#literatūriniaigimtadieniai
1897 m. rugsėjo 25 d. Niu Olbanyje, Misisipės valstijoje, gimė amerikiečių rašytojas Williamas Faulkneris. Jo tėvas dirbo traukinio palydovu rašytojo prosenelio, romano „Baltoji Memfio rožė“ autoriaus, pulkininko Williamo Falknerio (be „u“) pastangomis nutiestame geležinkelyje. Netrukus šeima persikraustė į netoliese esantį Oksfordą. Čia jaunasis Faulkneris lankė vidurinę mokyklą, tačiau, nors ryte rijo knygas, nesurinko pakankamai balų ir negavo mokyklos baigimo atestato.
1918 m. įstojo į Kanados karališkojo oro laivyno lakūnų kursus. Kiek ilgiau nei metus studijavo Misisipės valstijos universitete, vėliau dirbo universiteto pašto skyriaus viršininku, kol galiausiai buvo atleistas už tai, kad darbo metu skaitydavo knygas. Viename iš interviu* rašytojas užsiminė, jog vienas iš jo darbų suteikė jam daugiausia širdgėlos ir skausmo, kaip motina vagimi ar žudiku tapusį vaiką myli labiau nei tą, kuris tapo kunigu. Paklaustas, koks tai darbas, jis nesudvejojo:
„Triukšmas ir įniršis“. Penkis kartus pradėjau jį rašyti, mėgindamas papasakoti tą istoriją, atsikratyti sapno, kuris nesiliovė manęs kankinęs, kol to darbo neužbaigiau. Tai dviejų pasiklydusių moterų, Kedės ir jos dukters, tragedija. Dilzė – vienas mėgstamiausių mano personažų, nes ji narsi, drąsi, kilni, švelni ir dora. Ji daug narsesnė, doresnė ir kilnesnė už mane.
Ką atveria šis paties rašytojo mylimiausias kūrinys?
„Reductio ad absurdum – privedimas prie (ne)sąmonės“
Sąmonės srauto** grožinės literatūros „influencerio“ Williamo Faulknerio, Nobelio literatūros premijos laureato, modernizavusio amerikeičių literatūrą, kūryba paveikė ir lietuviškąjį postmodernistą Ričardą Gavelį. 1990 m. balandžio 21 d. „Literatūroje ir mene“ R. Gavelis paskelbė tekstą „Antidemiurgas, arba Kas yra Vilniaus pokeris“ su instrukcijomis ne tik kaip „žaisti Vilniaus pokerį“ , bet ir kaip įveikti Faulknerio „Triukšmą ir įniršį“; kartu straipsnio autorius suabejojo, ar Faulkneris sugebėjo įveikti Demiugrą, pasaulį iš amžinos pirmapradės materijos, chaoso kuriantį Dievą Platono filosofijoje.
„Kiekvienas vidinis monologas, rodės, artino atsakymą į esminį klausimą, rengė mus naujoviškam pažinimui. Buvo prieita prie pat ribos, Faulkneris stabtelėjo prie slaptingųjų vartų, regis, pasiryžęs žengti ligi galo. Tačiau demiurgas dar sykį nugalėjo. Lemiamą mirksnį Faulkneris pristigo ryžto ir pasuko į šalį nuo slaptingųjų vartų. Paskutinėje, ketvirtojoje, „Triukšmo ir įniršio“ dalyje, kreivai šypsodamasis, vėl įsigalėjo demiurgas.“ (R. Gavelis, 1990)
Šis R. Gavelio tekstas parašytas prieš beveik 34 metus, o Faulknerio romanas – prieš 94 metus. Per tą laiką į mūsų skaitymo įpročius įsibrovė socialiniai tinklai, kurie šiek tiek sumaišė kortas. Šiuolaikinis skubantis ir tik 8 sekundes dėmesį išlaikantis skaitytojas, Williamo Faulknenio romane „Triukšmas ir įniršis“ pasiners į jo veikėjų vidinių išgyvenimų verpetus, todėl šios savaitės rekomendaciją laikome „sąmonės srauto iššūkiu“, kuris išmuš jus iš vėžių arba įprasto greitojo skaitymo ritmo. Su personažais skaitytojas užuos sausmedžio kvapą, pranašaujantį tragiškas nelaimes.
Faulkneris dar nebuvo taip toli ir drasiai nužengęs, jo romane nepalikta vietos šiuolaikinei nežinomybei arba takiai modernybei, kurią tokie postmodernistai kaip Gavelis puikiai suprato.
„Tai iš esmės paprasta: tereikia suvokti, kad pasaulyje įvykiai nevyksta ARBA taip, ARBA anaip, ARBA dar kitaip. Pasaulyje viskas vyksta IR taip, IR anaip, IR dar kitaip – visaip vienu metu. Ir negali būti jokio demiurgo***, kuris tartų paskutinį neginčijamą žodį, padėtų paskutinį lemiamą tašką. (Gavelis, 1990)“
Bet gal viskas suprantama, juk Faulkneris rašė šį savo romaną nedalyvavęs kare (tik buvęs šalia jo), neišgyvenęs sovietų priespaudos, trėmimų, rasizmo, tautinės tapatybės praradimo. Jo temos bendražmogiškos, bet kartu būdingos pietinėms Amerikos valstijoms, apie kurių „žlugimą“, autorius kalba aristokratų Kompsonų šeimos narių vidiniais balsais: nebyliojo Bendžio, lengvabūdės Kedės, manijos apsėsto Kventino, nenumaldomo Džeisono. Visi jie tragediją išgyvenantys personažai.
Personažus ir jų pasakojimus galima apibūdinti vienu žodžiu:
- Bendžis Kompsonas: Sumišimas
- Kventinas Kompsonas: Apsėdimas
- Džeisonas Kompsonas III: Pasipiktinimas
- Dilzė Gibson: Stiprybė
- Kedė Komspon: Sudėtingumas
Gyvenimo tragizmo suvokimas skatina jų dvasinę raidą, tačiau ne visi veikėjai pajėgūs ištverti vidinio pasaulio ir aplinkos nesantaiką ir triukšmingą neapibrėžtumą, arba „Reductio ad absurdum“, kuris dažnai minimas romano puslapiuose (jūsų užduotis – išsiaiškinti, ką ši sąvoka reiškia).
Sąmonės srautas stipriai paveikė ir romano sintaksę bei veiksmą. Čia be kablelių, taškų išliejamas personažų įniršis ir negalėjimas susitaikyti su kintančia aplinka, socialiniu statusu ir skubančio laiko nežinomybe. Williamo Faulknerio romano „Triukšmas ir įniršis“ stilius pasižymi drąsiais ir novatoriškais pasakojimo eksperimentais. Faulknerio naudojama jau minėta sąmonės srauto technika leidžia skaitytojui pažinti knygos personažų tamsumą ir traumas.
Naudodamas fragmentišką ir nelinijinį pasakojimą, jis audžia sudėtingą susipynusių gyvenimo linijų audinį. Kiekviena linija atspindi skirtingą veikėjo perspektyvą ir patirtį. Ši netradicinė pasakojimo struktūra 20 amžiuje metė iššūkį tradicinėms pasakojimo konvencijoms, dažnai nutrindama ribas tarp praeities ir dabarties, atminties ir tikrovės. Faulknerio romane laiko trapumas, chaotiškumas bei tamsioji žmonių prigimtis ypač svarbūs, primenantys vokiečių serialą Tamsa (Dark 2017–2020, rež. Baranas Odaras ir Jantje Friese). Knygą ir serialą vienija sudėtingi laiko, šeimos, netekčių, kraujomaišos ir žmogaus psichologijos klausimai.
Mus traukia tamsa kaip kandis šviesa. Iš tamsos gimėme, todėl į ją ir grįžtame. Tai, ką žinome, yra lašas, o tai, ko nežinome, yra vandenynas. (Tamsa, 2017–2020)
Tamsioji Faulknerio proza turtinga ir poetiška, pasižymi ryškiais vaizdais ir simboliais, perteikiančiais veikėjų vidinę sumaištį ir Kompsonų šeimos irimą. Rezultatas – introspektyvus ir daugiasluoksnis pasakojimo stilius, panardinantis skaitytojus į sudėtingą veikėjų psichiką ir kartu gvildenantis gilias laiko, atminties, tapatybės ir žmogaus būsenos temas.
Vertėja: Violeta Tauragienė
Leidėjas: Lietuvos rašytojų sąjungos leidyka
2003 m.
Knygą galite užsisakyti čia.
* William Faulkner: „Gyvenimui gėris ir blogis nerūpi“ https://www.zurnalasmetai.lt/?p=12938
** sąmonės sraũtas, grožinės prozos pasakojimo būdas, kuriuo bandoma tiesiogiai perteikti veikėjo psichikos judrumą, pagrįstą asociacijomis, subjektyviu erdvės ir laiko interpretavimu.
*** pasaulį iš amžinos pirmapradės materijos, chaoso kuriantis Dievas Platono filosofijoje. Demiurgas priešpastatomas krikščioniškajam Dievui, kuris pasaulį sukūręs iš nieko.
