Šią savaitę taip giliai nėriau į Vandos Juknaitės knygą „Išsiduosi. Balsu“, kad dvi dienas iš ašarų jūros neišnėriau. Ir išties, silpnų nervų žmonėms nerekomenduoju šios knygos. Kalbėti apie visuomenės užribyje gyvenančių vaikų likimus yra skaudu, bet autorė tuo skausmu pasidalijo su visais ir privertė susimąstyti.
Pažvelgus iš arčiau, šių vaikų pasaulis ir jo nevaikiškos problemos šokiruoja. Kuomet vaikas – su „cigarete dantyse“, o vienintelis jo noras yra pavalgyti, imi galvoti, kaip visa tai toli nuo mums įprastos vaikystės. Ar kada nors jautėte neapsakomą alkį? Tikiuosi, kad ne.
Skaitydama šią knygą mąsčiau, kad tikrai buvo mano miestelyje vaikų, kurių problemos buvo labai panašios į aprašytas knygoje. Šie vaikai visada buvo „užribyje“, prie jų aplinkiniai drausdavo eiti ir juos palydėdavo piktais žvilgsniais. Kartais apsimesdavo, kad nemato. Ta nematoma siena tuo metu skyrė mus. Ir šiandien mąstydama apie tai suprantu, kokie savanaudžiai galime būti ir kaip mums svarbu turėti tetą Vandą.
Teta Vanda nenuginčijamai yra nuskriaustų vaikų globėjos sinonimas. Gyvenę gatvėse, neturėję su kuo pasikalbėti ir jautę nuolatinį nepriteklių, jie, laimei, rado prieglobstį šios moters organizuotoje stovykloje. Kuomet galvoju apie žodį „globa“, jis man asocijuojasi su globojančiu Angelu sargu. Esu tikra, kad tetos Vandos stovykla šiems vaikams prilygo Angelo sargo globos stebuklui.
Tačiau būtume naivūs, jei manytume, kad kaip Holivudo filme šios idilės pabaiga – laiminga. Kad vaikai, paliesti tetos Vandos meilės, pražysta kaip gėlės, grįžta į mokyklas ir kuria spalvingus gyvenimus. Deja, realiame pasaulyje dažnai būna kitaip, gyvenimas ir toliau teka sena vaga ir baigiasi savižudybe.
Vis dėlto, jei išdrįsite paimti šią knygą į rankas, linkiu, kad trapūs vaikų likimai jums įžiebtų viltį ir norą padėti panašiems žmonėms. Manau, labai svarbu suprasti, kad statydami sienas tarp savęs ir likimo nuskriaustųjų neapsisaugosime nuo skaudžios realybės. Gal tiesiog tapkime tetomis Vandomis, bent minutėlei.
Savanorė Laura
