Sociologijos skrynelė, tai rubrika atsiradusi covid-19 pandemijos ir karantino metu. Sociologinė, nes ją rengia sociologijos entuziastė, o skrynelė, todėl, kad joje nėra pateikiami itin išsamūs moksliniai straipsniai ar studijos, o nedideli tekstai, supažindinantys su kai kuriomis sociologinėmis, antropologinėmis, filosofinėmis ar tarpdisciplininėmis idėjomis.

Prieš keletą metų parašiau Facebooko įrašą, kurį norėčiau paplėtoti, nes šiandien jis yra kaip niekad aktualus, kadangi išmoktos I ir II Pasaulinių karų pamokos pasimiršo ir istorija pasikartojo – Putino Rusija brutaliai užpuolė Ukrainą ir pradėjo negarbingą bei neteisėtą karą. Šis karas dar kartą parodė, kokia trapi ir pažeidžiama gali būti bet kokia socialinė tvarka ir reikėtų būti pasiruošus bet kam. Neramina tai, kad milžiniški sukrėtimai išties ateina pamažu, kone nepastebimai, spėjant priprasti prie mažų, nors kartais išties absurdiškų politinių sprendimų, įsivaizduojant, kad dalyvaujama savotiškame spektaklyje, kuris netrukus pasibaigs, bet štai jis iš mandagaus diplomatinio teatro pavirsta kruvinu karu. Retrospektyviai žiūrint pradedama matyti ženklus, rodžiusius, kad kažkas krypo nepaliaujamai bloga kryptimi, ir juos pripažinti. Deja tas retrospektyvus žvilgsnis yra pavėluotas. Yra taiklus posakis, sakantis, kad kokį žvėrį maitiname, toks ir užaugs. Užaugo tironas, kuris šiuo metu brutaliai naikina nepriklausomą Ukrainos valstybę ir jos žmones bei iš pagrindų purto vakarų pasaulį. Bet kas nutiko, kad per vieną naktį viskas taip pasikeitė? Kaip užaugo toks baisus žvėris? Šiame tekste nemėginsiu aptarti aktualių įvykių, nes tai darančių apžvalgininkų yra labai daug. Bet pamėginsiu aprašyti bendrąsias priežastis, kurios priveda prie tokių įvykių. Deja jos glūdi ne tik atskirų asmenybių hitlerinėse savybėse, bet ir šiuolaikinėje modernioje tvarkoje, kuri leidžia kilti tokioms tragedijoms, kokias šiandien matome Ukrainoje. Jau keli metai, kaip stebiu pernelyg dominuojančią ekonominės subordinacijos tendenciją, kai daug kas yra aiškinama materialiniais ar technologiniais, bet ne socialiniais pasiekimais, reitingais, raštais, procentiniais įvertinimais ar pelnu. Neretai ši ekonominių ir techno-biurokratinių pasiekimų magija tampa savitiksle ir bekontekste bei sufleruoja, kad kombinuodami gerus pelnus, tobulas ataskaitas, nepriekaištingus dokumentus, projektų rezultatus, metinius rodiklius savitai kuriame tobulą visuomenę ir maskuojame realybę apie jos netobulumą. Bet ar šie biurokratiniai, administraciniai ir ekonominiai rodikliai visada mums padeda paaiškinti ir suprasti mus supantį pasaulį? Ar siekdami išgryninto ekonominio ar administracinio rezultato kartais per daug nenutolstame nuo moralinių orientyrų ir socialinės empatijos galimybių? Ar mes dėl šios modernios tvarkos nemėginame kurti tobulos paralelinės visuomenės, kurioje pertvarkome realybę taip, kad atitiktų mūsų lūkesčius, o ne tikrovę? O kai tikrovė smogia į akis, patiriame šoką ir negalime patikėti tuo, kas įvyko.

  Apie šiandienos aktualijas rašysiu pasitelkdama praeities įvykius ir mąstytojus. Jie dalinai gali paaiškinti, kaip visuomenė palaipsniui ir nepastebimai gali būti privedama prie karo ar kitokių nusikaltimų žmogiškumui. Štai sociologas Zygmundas Baumanas savo knygoje „Modernybė ir holokaustas“ (2001) rašė, kad modernus genocidas yra socialinės inžinerijos, kuria siekiama visuomenės pokyčių, dalis. O Stalino ir Hitlerio aukos buvo nužudytos, nes neatitiko jų <liguistos> fantazijos apie būtinus visuomenės pokyčius. Pasak Baumano, tos „įsivaizduojamos“ tobulos visuomenės tikslui pasiekti tuo metu buvo pasitelktas visas modernios visuomenės arsenalas – technologijos, komunikacija, stipriai išvystyti vadybiniai gebėjai, racionalumas, apskaičiavimas bei biurokratinis aparatas. Visi šie veiksniai tarnavo instrumentiškai siekiant kuo didesnio efektyvumo „raunant piktžoles“, kurios netinka hitleriniam „sodo vaizdui“ (Baumano sąvokos). Baumanas pabrėžia, kad holokaustas buvo ne tik milžiniškas nusikaltimas žmonijai, bet ir modernybės subproduktas – pilnai suprojektuotas, kontroliuojamas bei palaikomas technologijų, įgūdžių, biurokratinių procesų ir institucijų, kitaip tariant, nuolat mus supančio kasdieninio gyvenimo elementų ir veiksnių. Tame ir slypi jo tragiškumas. Paradoksaliausia yra tai, kad tikėjimas, jog tam tikra moderni institucinė tvarka gali apsaugoti nuo tokių milžiniškų nusikaltimų žmogiškumui, nebegalioja staigiai pakitusiomis turinio ar bendro tikslo prasme situacijomis. Taip vyksta, nes šiuolaikinė socialinė bei institucinė tvarka labai efektyviai gali būti pajungiama ne tik visuomenės gerovės, bet ir karo ar kitiems blogiems tikslams įgyvendinti, išlaikant ir taikant tas pačias biurokratines, institucines bei darbo efektyvumo procedūras ar principus, kurie įprastai egzistuoja modernioje visuomenėje. Žiūrint grynai techniškai labai svarbu akcentuoti, kad holokaustas buvo absoliučiai racionalus, skrupulingai apskaičiuotas ir efektyviai daromas nusikaltimas, įgyvendintas pasitelkiant naujausias technologijas, institucijas ir biurokratinius procesus. Tad prie jo nemaža dalimi prisidėjo ne tik tie, kurie tiesiogiai ir netiesiogiai planavo genocidą ir žudė žmones, bet ir tie, kurie tiekė priemones, statė infrastruktūrą, kūrė dokumentus, procesus, planus, skaičiavo, komunikavo, vertino ar išlaikė visą procesą savo mokesčiais. Deja, bet dėl šių priežasčių tada labai didelė visuomenės dalis labai greitai buvo pajungta ir mobilizuota šiam niekingam tikslui įgyvendinti, kuris siekė sukurti „tobulą visuomenę“ pagal liguistą tironų įsivaizdavimą.

Blogiausia yra tai, kad didelė dalis visuomenės gana ilgai nesuabejojo (Bijojo suabejoti? Netikėjo? Nesuprato? Nebuvo gerai informuoti? O gal kaip tik pernelyg greitai įtikėjo nauja tiesa?) tokio tikslo moraliniu pagrindimu, nebandė (ar nepakankamai bandė / ne iškarto bandė) jam sutrukdyti bei pasipriešinti. Tokio sąlyginai atsargaus ir nuosaikaus žmonių elgesio priežasčių yra daug, bet keturios iš jų yra labai svarbios, nes jos yra realizuojamos ir dabartiniame mūsų kasdieniame gyvenime ir bet kada gali nuvesti prie panašių klaidų.

Pirmiausia tai yra darbo susvetimėjimas, kai žmogus yra taip nutolinamas nuo galutinio kuriamo produkto, kad net iki galo nebesuvokia, ką daro ir dėl ko, nes jo darbo produktas tėra menka bendro rezultato dalis. Pavyzdžiui, pateiksiu gana primityvią ir labai supaprastintą situaciją – jei žmogus gamina tik menką dujų kamerai įrengti reikalingą detalę ir nesuvokia galutinio tikslo, prie kurio prisideda, kyla pagrįstas klausimas, kiek jis jausis atsakingu už šį rezultatą ir „kūrinio“ panaudojamumą? Šią situaciją vertinant tik iš ekonominės ir užimtumo perspektyvos manytume, kad žmogus tiesiog turi darbą, jį kasdien atlieka, užsidirba pragyvenimui ir moka mokesčius. Bet būtent toks darbo susvetimėjimo principas, kuris reiškia, kad žmogus ne iki galo suvokia savo indėlį į galutinį tikslą ir sukuria nišas visuomenę įtraukti į tokias ekonomines veiklas, kurios tarnauja blogiui. Bent tol, kol išties neateina bendras suvokimas, kame dalyvaujama. Deja prabudimas ir atsimerkimas trunka labai ilgai. Be to, žmonės yra linkę pamiršti šias klaidas ir vėl užmiega, vos tik gyvenimas tampa patogus ir lengvas.

Antroji priežastis, leidžianti gana greitai didelę visuomenės dalį įtraukti į niekingus procesus, yra tam tikrose situacijose savitiksliu procesu tapusi biurokratija. Čia svarbu kalbėti apie modernybėje susiformavusį biurokrato etosą, kai dirbama dėl procedūrų, tvarkingų popierių, skaičių, excelio lentelių, visai pametant galutinius tokio darbo tikslus. Biurokrato etosas yra susijęs ir su moralinių orientyrų netekimu bei asmeninės atsakomybės nebuvimu už galutinius rezultatus. Labai lengva pakeisti tikslus, kai jie ir taip yra migloti tokio biurokrato sąmonėje ir priversti jį taikyti tas pačias tvarkingas biurokratines procedūras ir priemones, siekiant net pačių bjauriausių tikslų. Sociologas Vėberis biurokrato etosą apibūdina keliomis savybėmis. Anot jo, toks valdininkas yra labai paklusnus autoritetui, jam itin svarbu tvarkingai atliktos procedūros ir baimė dėl tarnybos praradimo. Tai yra labai reikšmingi trys bruožai, leidžiantys žmones pavergti sisteminiams nusikaltimams procedūriškai vykdyti.

Galiausiai viena iš esminių visuomenės neatsparumo ilgalaikei neteisybei priežasčių yra beveik visai išnykę politikai iš pašaukimo – „gyvenantys dėl politikos“. Vėberiška prasme, tai tokie politikai, kurie tarnauja visuomeniniam reikalui ir gerovei, o ne paverčia politiką savo galios, populiarumo, pajamų šaltiniu ar tampa politiniais valdininkais. Galios, pinigų ir valdžios trokštantys politikai tarnauja savo, o ne visuomenės interesui, o štai politiniai valdininkai yra panašūs į jau minėtus biurokratus. Pasak Vėberio, jie mano, kad turi atlikti savo pareigas be pykčio ir išankstinio nusistatymo ir nedaryti to, ką tikras politikas iš pašaukimo privalo daryti t. y. kovoti. Pozicija, aistra, kova yra politiko iš pašaukimo stichija, nes tokio politiko veikla remiasi atsakomybės prieš save ir kitus principu. Deja, politinio valdininko garbės reikalas yra skrupulingai įvykdyti planą ar įsakymą, net jei šis akivaizdžiai yra klaidingas ar žalingas. (M. Veber citata iš str. „Politika kaip profesinis pašaukimas“). Manytina, kad visuomenei naudingus moralinius orientyrus gali nubrėžti tik politikai, gyvenantys dėl politikos ir besirūpinantys visuomenės gerove. Tačiau pastaruoju metu juos vis dažniau brėžia savo ekonominiais interesais, galia bei valdžia suinteresuoti politikai, o juos vykdyti pasitelkiamas ištisas politikų-valdininkų arsenalas – skrupulingas, nekeliantis klausimų, paklusnus ir bijantis dėl savo posto. Dar blogiau, jei moralines ir vertybines gaires brėžiančiu politiku tampa tironas ir nusikaltėlis.

Šalia minėtų modernios visuomenės elementų būtina paminėti ir dar vieną itin svarbų aspektą, kuris leidžia įvykiams per ilgą laiką išsirutulioti link tokių, kuriuos stebime šiandien. Tai yra įvairios komunikacijos priemonės, kurias pasitelkus labai lengva žmones uždaryti tam tikrų idėjų kalėjimuose. Klaidinimo, propagandos ir idėjų kalėjimo technikos yra be galo pavojingi ginklai, siekiant į tamsą nugramzdinti ištisas visuomenės grupes labai ilgam laikotarpiui. Deja, tai matome dabar, kai kalbinami kai kurie žmonės nepripažįsta Rusijos karo neteisėtumo ir jį pateisina. Tai ilgalaikės informacinės izoliacijos pasekmė, kuri yra perduodama iš kartos į kartą falsifikuojant istorinius duomenis, diegiant tautinę, rasinę bei politinę neapykantą ir efektyviai manipuliuojant žmonių protais.

Stebint brutalią Rusijos invaziją ir karą prieš Ukrainą, peršasi gana niūrus apibendrinimas, kad visa tai nėra netikėtai ir staiga nutikęs dalykas, tačiau ilgai ir skrupulingai rengtas tironiškas planas, kuriam įgyvendinti buvo pasitelktas visas modernios visuomenės arsenalas – ekonomika, technologijos, informaciniai kanalai, biurokratiniai procesai, institucinė tvarka bei gobšūs, stropūs ir bailūs politikai-valdininkai. Taigi belieka nuolat klausti – ką daryti, kad tai nepasikartotų? Toks klausimas kelia moralinę būtinybę kritiškai, budriai ir refleksyviai žvelgti į šalia vykstančius įvykius, atvirai diskutuoti naudojantis švarios komunikacijos būdais, nepriimti visų duomenų, kaip savaiminių tikrovės įrodymų, į išpopuliarėjusias teorijas žiūrėti kritiškai. Be refleksijos, moralės ir empatiško pasaulio suvokimo, mes esame tik kažkieno užmanymų vykdytojai. Tad kasdienėje rutinoje dalyvaudami mums įprastose procedūrose, gamindami detales, pildydami ataskaitas, rašydami tekstus ar kurdami idėjas mes privalome savęs klausti, kokiems tikslams ir dėl ko tarnaujame.

 

Su didžiule parama Ukrainos žmonėms ir viltimi, kad mums jau netolimoje ateityje moralinius ir vertybinius orientyrus brėš tokie politikai, kaip Ukrainos Prezidentas V. Zelenskis.

Pabaigai norėčiau pasidalinti literatūrinių kūrinių ištraukomis apie žmogų ir karą.

„Duokite žmogui ugnies, geležies ir plaktuką, ir jis viens du nukals grandinę, kad pririštų kitą žmogų, panašų į jį tarsi brolis, ir laikys jį už pavadžio, arba ieties smaigalį, kad tą žmogų nudėtų, užuot pagaminęs ratą ar muzikos instrumentą. Ratas ir trimitas pasirodys gerokai vėliau, gerokai vėliau po grandinės ir ieties antgalio...“ (Philippe Claudel „Šuns archipelagas“)

„Ovidijus rašė, kad laikas viską naikina, bet jis klydo. Viską naikina tik žmonės: ir žmones, ir žmonių pasaulį. Laikas stebi, kaip jie tai daro.“ (Philippe Claudel „Šuns archipelagas“)

„Bet galbūt,– mąstė,– esame geri tik tada, kai gyvenimas klojasi taip, kad geriems būti lengva. Galbūt širdis užkietėja, jei jos nesuminkština laimė.“( Hannah Kent „Gerieji žmonės“).

„Nebūtų išnaudojimo, kapitone, ir karų, jei įsakymų vykdytojai nepamirštų savo sąžinės.“ (Louis de Bernieres „Kapitono Korelio mandolina”)

„Tik nesijuok <iš okupanto juokelio>, mūsų pareiga jų neapkęsti“ (Louis de Bernieres „Kapitono Korelio mandolina”)

„Išvykti svetur – tai truputį numirti“ (Guzel Jachina „Zuleicha atmerkia akis“)

„Kiekvienas atsitiktinumas gali tapti likimiškas“ (Nora Ikstena „Motinos pienas“)

„Tame kas žingsnis tirštėjančiame kūnų sraute nebuvo nei vienos moters. Tik vyrai, vyrai tarp vyrų. Bet juk kaime esama moterų, kaip ir visur -jaunų, senų, gražių, tikrų baidyklių, moterų, kurios daug žino ir kurios mąsto. Moterų, kurios mus pagimdė šiame pasaulyje ir kurios stebi, kaip mes jį griauname, kurios dovanojo mums gyvybę, o paskui taip dažnai gauna progą to gailėtis. Nežinau, kodėl tą akimirką, kai tylėdamas žingsniavau tarp visų tų vyrų, taip pat neišspaudžiančių nė žodžio, apie tai pagalvojau – ir pirmiausia apie savo motiną. Apie ją, kurios čia nėra, o aš esu. Kuri neturi veido, o aš turiu.“ (P. Claudel „Brodekas“).

„Jau senai vengiu minių. Šalinuosi jų. Žinau, viskas ar beveik viskas prasidėjo nuo jų. Noriu pasakyti: blogis, karas ar visi tie Kazerskwirs, atsivėrę daugelio žmonių galvose. O aš mačiau tuos žmonės, kurie veikė žinodami, kad jie ne vieni, kad gali nugrimsti, ištirpti masėje, kuri juos sujungia ir pranoksta, sudarytoje iš daugelio veidų, sukirptų pagal vieną pavyzdį. Visada gali tarti sau, kad kaltas tas, kuris juos patraukia, kursto, šokdina pagal savo dūdelę, ir kad minia nesuvokia savo veiksmų, savo ateities ir krypties. Tai netiesa. Tiesa yra tai, kad minia jau savaime yra pabaisa. Ji pati sukuria save – milžinišką kūną, sudarytą iš daugybės kitų sąmoningų kūnų. Ir dar žinau, kad laimingos minios nebūna. Kad nėra taikios minios. Ir net už juoko, šypsenų, muzikos, refrenų slypi kraujas, kuris užverda, kuris nerimsta, kunkuliuoja ir eina iš proto taip šėldamas, įtrauktas į savo paties verpetą.“ (P. Claudel „Brodekas“)

*Tai citata iš Nora Ikstena knygos „Motinos pienas“

Parengė Ieva Dryžaitė


Norėdami pagerinti Jūsų naršymo kokybę, naudojame slapukus, kuriuos galite bet kada atšaukti. Daugiau apie slapukus.