Pradedame jubiliejinį ciklą „Žmonių istorijos“, kurio metu kviesime paskaityti bibliotekos lankytojų atsiminimus apie biblioteką ir ne tik. Pirmaisiais prisiminimais dalinasi Reda Kiselytė ir Arvydas Juozaitis.
Į mane žvelgia sena rankraštinė knyga. Gera glostyti jos odinius viršelius, jausti pageltusio popieriaus kvapą ir širdimi prisiglausti prie nepaprastų istorijų... Keitėsi santvarkos, keitėsi darbuotojų kartos, o sena rankraštinė knyga išliko. Į jos puslapius gulė ir gulė vis naujos istorijos...
Taigi... Atsargiai verčiu jos puslapius. Viename skyriuje rašoma apie šios bibliotekos darbuotojus. Kas gi būtų ši biblioteka be darbštuolių bibliotekininkų bendruomenės? Kiek daug jų protuose sukaupta išminties, patirties, profesionalumo. Nesustabdomu greičiu sukosi laiko karuselė, skaičiuodama dešimtmečius, o valdžios vyrai vis žadėjo, kad bus dirbti lengviau, kad gausite geresnes patalpas, kils Jūsų atlyginimai, naujais spaudiniais bus papildyti fondai... Daug buvo pažadų įgyvendinta, bet daug jų ir neištesėta... Tokia jau gyvenimo realybė... Tik bibliotekininkai ėjo, dirbo, negailėjo asmeninio laiko valandų ir tikėjo, kad bus šviesiau, gražiau, kad įstaiga taps turtingesnė, gražesnė, modernesnė. Gyvenimas nestovi vietoje, kiekvienais metais profesionalūs specialistai keičia bibliotekos veidą, kad informacijos vartotojai būtų patenkinti, jų teikiamomis paslaugomis. Tai ir yra gyvenimas...
Verčiu kitus rankraštinės knygos puslapius... Kai kuriuos įrašus vos išskaitau. Laikas keičia popieriaus kokybę, keičia ir rašalo spalvą. Leidinių fondas. Jį kaip ir specialistus santvarkos, pertvarkos vėjai draskė, talžė, mėtė, slėpė... Ir ko tik nematė tos knygos knygelės. Jos vežtos, neštos, rištos, krautos, išimtos iš fondų... Neslėpsiu ir to, kad bibliotekininkės geru žodžiu valdžios neminėjo, nes daugybę kartų didžiulius fondus reikėjo perkraustyti iš vienų patalpų į kitas, iš vienų pastatų į kitus...
Rankraštinė knyga... Kiekvienas jos puslapis prisigėręs to laikmečio aktualijų, pačių gražiausių akimirkų spindesio, o kartu ir pilkos kasdienybės akcentų. Būna ir tokių... Jie gyvena šalia mūsų.
Bibliotekos istorijoje visuomet šviesiomis spalvomis nutapytas susitikimų su įžymiais žmonėmis puslapis. Devynis dešimtmečius skaičiuoja biblioteka, kad prisiminti, kiek čia viešėjo įžymių žmonių, kiek čia organizuota „Muzikinių trečiadienių“, „Knygų mugių“, bendrauta su kino kūrėjais, kiek pristatyta knygų, įgyvendinta projektų, programų, akcijų, naujų iniciatyvų... Reikėtų vartyti jau „Svečių knygos“ puslapius, gilintis į bibliotekos veiklos programas, ataskaitas ir kitus dokumentus...
Bibliotekininkai valdo pasaulio išmintį, didžiulius kultūros lobynus, bet jiems vis tiek tenka įrodyti savo specialybės reikalingumą. Santechnikui, statybininkui, teisininkui ir daugeliui kitų profesijų žmonių kyla kainos, sunkėja gyvenimo lygis, bet bibliotekininkams ne... Jie tylūs, kantrūs, šventai tikintys, tuo ką daro ir dažnai garsiai vengiantys pasakyti tai, ką galvoja. Šios mintys rankraštinėje knygoje tikrai įrašytos ne pirmajame skyriuje... O gaila!
Per pasaulį nusiritusi pandemijos banga palietė ir bibliotekininkus. Jie savo giliais darbais įrodė, kad daug yra vidinių veiklų bibliotekoje, kad daug laiko reikia jiems skirti, jie įrodė, kad informacinės technologijos patobulino jų veiklas ir jie puikiai gali dirbti nuotoliniu būdu. Jie daug ką įrodė, o informacijos vartotojai šiandien skina jų veiklos užaugintus vaisius.
Sklaidau rankraštinės knygos puslapius. Ji liudija, kad Kauno apskrities viešoji biblioteka švenčia prasmingą sukaktį. Savo kukliu įrašu širdies dalelę dovanoju Jums...
Kažkada į vaikystės lagaminą dėliojote svajones. Jos buvo mažos, didelės, spalvotos, sudėtingos...
Keitėsi vaikystės lagamino turinys. Kaupėsi gyvenimo patirtis, vertybės, tikslai, uždaviniai... Ir pagaliau patogiai įsitaisiusi dominavo gyvenimo prasmė.
Šiandien nuosekliai rašote Kauno krašto kultūros istoriją. Gilus jos rėžis ir gili prasmė. Nešate gyvenimo lagaminą. Jame daug patirties, išminties, profesionalumo, noro save dalinti kitiems.
Sukasi laiko karuselė, švenčiate prasmingą įstaigos sukaktį. Stabtelėkite. Sklidini Jūsų gyvenimo lagaminai... Juose pasislėpusi STIPRYBĖ, LAIKAS, IŠMINTIS. Branginkite juos.
Užverčiu rankraštinę knygą. Šį įrašą skaitys jau kitos kartos.
-------------------------------
II ISTORIJA. Autorius — Arvydas Juozaitis
***
„Bibliotekos epizodas“
Rudens darganos visą dieną vartėsi ant miesto stogų, o į popietę klostėmis nugulė Parodos kalną. Rašeiva neskubėdamas kilo žalčio keliu, skubėjo į „Biblioteką ant kalno“ — taip jis praminė viešąją Kauno apskrities biblioteką. Paprasčiau — Biblioteka.
Štai dar keli serpantino vingiai, dar keli atokvėpiai, dar keli kauburiai ant šaligatvio ir jis atsidurs tarp ąžuolų. Tarp ąžuolų lietuvis visuomet jaučiasi lyg savo pilyje.
Šis kelias buvo vienas gražiausių mieste.
Kelias į Biblioteką, į pilį, neįveikiamą bastioną. Štai ji ir pasirodė, surakinta plikų šakų raizgalynės, bet plėšdama ją. Aha, akmeniniai laiptai, dar keli pakopų maršai, dar viena laiptų aikštelė ir pro nurimusį krioklį — ant tako. O ten jau kelias po žibintais ir prie durų.
Lapkritis, temsta ūmai, dangus spaudžia rūką prie žemės, kausto medžius. Ir medžiai kaipo reta kada glaudžiasi prie tako. Jis skuba nuleidęs galvą, įsirėžęs į prietemą pjauna ją perpus, stumia į šalis. Skuoste praskuodžia pro medžius, išsirikiavusius kaip sargybinius. Belieka šokti aukštyn ir užlėkti Bibliotekos laiptais, štai jie — dešimt paskutinių žingsnių.
Nealsuodamas čiumpa stiklo durų rankeną ir sustingsta akimirkai. Štai taip visuomet — žengdamas per slenkstį, stabteli. O ir peržengęs slenkstį sustingsta dar kartą.
Didysis vestibiulis atsiveria kaip milžiniška bažnyčia. Ji galėtų pasitikti batalioną vyrų, bet dabar pasitinka tik jį vieną. Prie altoriaus palinkę du šviesūs moterų veidai. Jeigu užgestų šviesos, jų veidai apšviestų visą erdvę. Tai vaidilutės prie šventos ugnies.
Per kojas patraukia skersvėjis, šnervės pagauna knygų dulkes. Kažkur ima spragsėti sausai vartomų knygų puslapiai. Jis dirsteli į laikrodį: laimės valanda tuoj prasidės. Pasisukęs į žalzganą šviesą, šoka į praviras stiklo duris kairėje. Aukštyn, dar aukštyn. Jis vėlavo.
***
Biblioteka — lietuvių bastionas. Pastatytas jis stabilaus socializmo paskutiniais metais, kai stabilumas ir socializmas baigėsi. Jos sumanytojai spėjo pačiu laiku, kai dar buvo galima dosniai pasinaudoti imperijos ištekliais. Jie buvo dosnūs, trys su puse milijonų. Eurais visa tai būtų kainavę dvigubai. Tais 1987 metais miestas jautė, kad pastatyta lietuvių kultūros šventovė. Ir nors Bibliotekai buvo suteiktas komunistinio prezidento vardas, tai nieko nekeitė — Bibliotekos didybė išliko, vardas seniai pamirštas.
Tų metų rugsėjo 6 dieną buvo numatytos atidarymo iškilmės. Rudens šviesa ir ką tik prasidėję mokslo metai susipynė su gaiviais Giedriaus Kuprevičiaus „Odės spaudai“ pirmaisiais akordais. Kai odė pagavo aukščiausią gaidą, pasigirdo knygnešio giesmė. Dar kelios pakopos aukštyn, ir jau suskamba tarsi giesmė „Saulės rūmams“.
„Saulės rūmams“? Būtent jiems, pirmiesiems lietuvių rūmams Kaune, iškilusiems kitame Žaliakalnio kampe, dar prieš pat Karalių karą, 1913 metais — valstybės gimimo išvakarėse. Anuomet vienas statinys, dabar kitas. Abu jie įrėmina Žaliakalnį, įrėmina dvi nepriklausomas Respublikas. Aną, ir šią. Anas rūmas pastatytas 1913 metais, panaudojus administracinę Rusijos imperijos bazę, šis rūmas pastatytas 1987 metais, panaudojus komunistinės Rusijos imperijos bazę. Bet ir vieną, ir kitą kartą rūmai iškilo lietuvių širdžių sušildyti. Giedrius Kuprevičius, Kauno varpų ir paties „Laisvės“ varpo sergėtojas, odę skyrė ne tik šiai Bibliotekos ir jis atidarymo akimirkai. Visa, kas sukurta didinga proga lieka didinga.
Tą 1987 metų rugsėjo dieną Kaunas gavo ne tik Biblioteką, bet ir išlaisvintą šventą Ąžuolyną, iš kurio buvo pašalintas „Velnio ratas“ ir šokių paviljonas. Knygų ir išminties, grožio alsavimui Ąžuolyne niekas neturėjo trukdyti. Ši alsavimo jėga jautėsi visur — ir saugyklose, ir skaityklose, ir salėse ir galerijoje šalia stiklinės piramidės. Tą neįtikėtiną naujų „Saulės rūmų“ galią pajuto ir to meto „Tiesos“ korespondentas, parašęs: „Įrengiant skaityklas, atsižvelgta į įvairų skonį. Netgi užsakant specialius baldus, nepamiršti žmonių charakteriai....“ (Tiesa, 1987, spalio 18, p. 4)
Knygų šventovės architektai apskrido, apvažiavo ir apžiūrėjo visas įmanomas ir prieinamas tuo metu panašaus dydžio bibliotekas. Jie atsisakė „lindimo į žemę“ projekto. „Saulės rūmai“ turi būti aukšti, juos turi matyti visas miestas.
***
Rašeiva lėkte užlėkė į trečią aukštą. Girgžtelėjo durimis ir atsargiai įslinko į meno skaityklą. Renginys turėjo prasidėti lygiai paskirtu laiku, teatro globėja ir metraštininkė Elvyra niekada nusižengia trečio skambučio diktatui -- jis skamba likus minutei iki pakils uždanga, vadinasi, ir ji išeina prieš žmones likus minutei. Jis pastebėjo laisvą vietą arčiausiai langų, dirstelėjo į užkaišytus vata plyšius rėmuose, ir su palaima šastelėjo ant sugirgždėjusios kėdės. Bibliotekoje niekas o niekas nekeista. Ši kėdė tikrai. Tai palaima. Linktelėjo lentynoms, kilimams ir sienų dėmėms — juk tai seni draugai, reikia pasisveikinti. Visa čia sena ir didinga.
Štai ji, likusi minutė. Taip ir yra, Elvyra išveda priešais auditoriją teatro metrą — režisierių, dramaturgą ir aktorių Gytį Padegimą. Pristato jį pasakydama, kad šio žmogaus pristatyti nereikia, ir kukliai atsisėda nuošalyje.
Ore tarsi nuskamba nutrūkusi styga, ir rašeiva girdi:
Ateina sutemų lauktoji valanda,
Ir paskutinis spindulys užgęsta.
Visi daiktai nurimę glaudžias viens
prie kito
Melsvam, tyliam ūke.
Išnyko laiko ir erdvės riba,
Širdies pilnybėje tu visas atgyji
Ir visa, ką buvai patyręs vakar,
Šią valandą iš naujo gyveni.
„Po galais, tai visai ne tai!“
Rašeiva bailiai apsidairo. Ar niekas kitas šių eilių neišgirdo? Ne, regis, ne, vadinasi, jos yra jo vieno įkaitusios vaizduotės vaisius. Ir Padegimas jų neištarė? Ne. Vadinasi, „Quasi una fantasia“ Vinco Mykolaičio-Putino, kad ir ne apie teatrą sukurtos, bet kaip pasiutiškai gula jam ant sielos, tinka šiai akimirkai... Antai, jau ir sutemos visai susiglaudė, vadinasi, gali prasidėti teatro magija.
***
Teatro metras krestelėjo savo ilgus plaukus, prigludusius prie išraiškingos kaktos gofruota kempine, ir, tardamas pirmuosius žodžius prisipažino, kad nusileido ant žemės — atskrido iš Europos didmiesčio.
— Ir pagaliau vėl esu Kaune, ir vėl susitinku su brangiausiais man teatro mylėtojais. Kalbėti tarp teatro žmonių ir dar tiek knygų, šioje bibliotekoje, svarstyti lietuviško teatro reikalus man yra didžiausias džiaugsmas.
Rankose jis laikė ir švelniai glostė didelę juodų viršelių knygą.
Po šios įžangos jis prabilo jau kaip scenos apaštalas:
— Mūsų tema — Balys Sruoga. Genijus, teatro magas.
Arvydas Juozaitis.
