Nors karantinas ir pasibaigė, tačiau Sociologinės skrynelės kelionę tęsiame ir toliau – galbūt ji bus retesnė nei buvo lig šiol, bet visiškai nenunyks ir toliau kvies diskutuoti, susipažinti ar tiesiog  paskaityti įvairius tekstus. Primename, kad Sociologinė skrynelė, tai rubrika atsiradusi covid-19 pandemijos ir karantino metu. Sociologinė, nes ją rengia sociologijos entuziastė, o skrynelė, todėl, kad tai nebus itin išsamūs moksliniai straipsniai ar studijos, o nedideli tekstai supažindinantys su kai kuriomis sociologinėmis, antropologinėmis, filosofinėmis ar tarpdisciplininėmis idėjomis. Taigi šiandien kviečiame skaityti kiek neįprastas paraleles brėžiantį tekstą „Apie žmones, bites ir paprastumo nostalgiją“.

Neseniai su tėčiu kalbėjomės apie pasaulio įvykius, apie pažiūras, apie anuos ir šiuos laikus. Kaip įprasta žmonių pokalbiuose, temos keitėsi, kartais logiškai prasilenkdavo, nutoldavo, bet vėliau savitai susijungdavo su anksčiau girdėta informacija. Taip nutiko ir mums. Nuo politinių ir socialinių realijų mes perėjome prie bičių gyvenimo aptarimo. Tėtis papasakojo apie sutranėjusias šeimeles, bičių motinėlių, darbininkių ir tranų likimus. Tada pagalvojau, kad bitininkai yra puikūs bičių „visuomenių“ sociologai – gerai išmano jų gyvenimo ir darbo principus, ciklus, vaidmenis, šeimoms gresiančius pavojus bei būdus juo spręsti. Be šių žinių nebūtų ir bitininkystės. Be abejo, žmogus į bites žvelgia pro savo matymo prizmę, tad neretai žmonių ir šių nedidukų vabzdžių kuriami pasauliai yra tapatinami, ieškoma paralelių ir paaiškinimų. Tada kalbantis apie bites mąsčiau, dėl kokių priežasčių žmonės kartais taip nostalgiškai dairosi į aiškias struktūras, romantizuoja praeitį, retsykiais itin sureikšmina tradicijas ir nenoriai pasitinka kaitą. O tėčiui pasakojant apie bičių pasaulį supratau, kad tai galėtų būti aiškumo ir paprastumo, kurių žmogiškasis pasaulis jau seniai neteko (jei tik kada nors turėjo) nostalgija ar net skausmingas ilgesys. Pamėginsiu išplėtoti savo pasvarstymus šiame vasariškame tekste apie žmones ir bites.

Taigi, bitininkas Vilius pasakojo, kad bičių šeima gerai funkcionuoja, kai visos jos grandys veikia taip, kaip turi veikti – motinėlė deda kiaušinėlius, bitės darbininkės dirba „ūkyje“ ar neša nektarą, tranai rūpinasi giminės pratęsimu, bičių nepuola erkės ar kiti parazitai ir ligos. Bet vos tik šeimelė netenka motinėlės, ji pakrinka. Motinėlės galima netekti dėl įvairių priežasčių –  ji pasensta ir miršta, poruojantis ją sulesa paukštis, ji suserga ar neišsivysto iš kiaušinėlio. Jei bitės darbininkės neturi auginamų atsarginių motinėlių, šeimai ima grėsti rimtas pavojus išnykti. Įdomu tai, kad bitės jau po 2 val. „susivokia“, kad kažkas negerai, tampa neramios. Praėjus kelioms ar keliolikai dienų, bitės situaciją gelbsti dėdamos kiaušinius, gal taip jos „viliasi“ išauginti motinėlę? Bėda ta, kad iš tokių kiaušinėlių negali išsiristi motinėlė (kiaušinėlį, iš kurio išsirita motinėlė, gali padėti tik motinėlė), negali išsiristi ir bitė darbininkė. Bitės darbininkės deda kiaušinius, iš kurių ritasi tik tranai. Palaipsniui traninės motinos nustoja skraidyti, savotiškai „aptingsta“, „paima valdžią į savo rankas“, ir šeima ritasi žemyn. Tranams reikia daug maisto, o bičių darbininkių mažėja, tad darosi sunku išlaikyti pusiausvyrą. Deja, vienintelis būdas išspręsti sutranėjusios šeimynos bėdas yra gana žiaurus – gamtoje tokia šeimelė neišvengiamai  žūva, gal kelioms bitėms pavyksta pritapti prie kitos šeimos. Sutranėjusi šeima labai nenoriai priima bitininkų  įdedamas naujas motinėles. Matyt traninių motinų valdžia savitai hipnotizuoja. Bitininkai šią situaciją sprendžia paprastai, bet žiauriai – bitės yra tiesiog iškratomas ant žolės, o toks avilys pašalinamas. Ant žolės nukritusios bitės nežūva, bet praranda namus ir turėtą poziciją, joms tenka „įsiprašyti“ į kitas šeimeles. Tai paprastai pavyksta, tačiau į naują šeimelę įsiprašiusi traninė motina nebetenka galios, nes ten jau yra kita vadovaujanti motinėlė. Traninė motina  gali ropinėti, atlikti įvairius darbus, reikalingus aviliui, bet jos pareigos būna gerokai „pažemintos“, ji netenka galios vadovauti šeimelei.

Bičių motinėlė išsirita iš tokio pat kiaušinėlio, kaip ir paprasta bitė darbininkė. Tačiau ją bitės šildo ir visą laiką peni bičių pieneliu. Bitės darbininkės pieneliu yra maitinamos tik kelias dienas, paskui gauna bičių duonelės, kuri savo maistinėmis savybėmis neprilygsta bičių pieneliui. Dėl šios priežasties bičių motinėlė auga sparčiau, subrandina puikiai veikiančią lytinę sistemą, užauga  didesnė už kitas bitutes. Išsiritusi ir subrendusi bičių motinėlė vienintelį kartą išskrenda laukan – pasidairyti po valdas ir apsivaisinti. Jei nesulesa paukštis, ją apvaisina tranai. Apvaisintos bičių motinėlės visą gyvenimą,  kol pasensta ar suserga, deda kiaušinius. Taigi viena akimirka „malonumo“ – visas gyvenimas vaikų! Per medunešį ji kasdien padeda iki 2000 kiaušinėlių.

Tranų dalia keistoka – jie didžiausi, greičiausi, stipriausi, geriausiai mato ir užuodžia iš visų bičių, bet nedirba. Taip pat neturi geluonies, todėl juos galima paimti į rankas, ant kurių jie šmirinėja kaip mažyčiai šuneliai. Tranai nemoka apsirūpinti maistu, be bičių darbininkių jie tiesiog mirtų iš bado. Įvairūs bandymai parodė, kad tranai grįžta į savo namus, nutolę nuo jų net 5–15 km. Štai koks stiprus tas alkio jausmas. Jiems ši kelionė yra labiau įprasta, nei apsirūpinimas maistu. Vis dėlto blogiausia tai, kad trano gyvenimas, nors ir gana patogus, bet trumpas. Apvaisinęs motinėlę, jis iš karto žūsta. Tokia dalia ištinka tranus-čempionus – pačius pranašiausius, nes jie pirmi nuskuodžia prie motinėlės. Tačiau šis giminės pratęsimo aktas jiems yra mirtinas. Tranai, kuriems nepavyksta prisidėti prie giminės pratęsimo, dažniausiai išgyvena iki rudens. Tačiau šąlant orams bitės tranus išveja lauk, nes reikia taupyti maisto atsargas. Bičių pasaulyje sotus, patogus ir malonus gyvenimas – labai trumpas.

Bitės darbininkės dalijasi į dvi stambias grupes – „namų šeimininkės“, dirbančios „ūkyje“, ir kitos, lekiančios į laukus. Tos bitės, kurios dirba „ūkyje“, gyvena ilgiau, nes joms yra prieinamas visas maistas, jos nenualina savęs taip stipriai, kaip skrendančios į laukus.

Štai koks įdomus bičių gyvenimas ir kokia kariška bičių šeimų tvarka. Visai netinkanti šiuolaikiniam žmonių pasauliui. Bet juk taip įdomu pažvelgti į šį mažą, dūzgiantį ir medumi kvepiantį kosmosą ir pasvarstyti šį bei tą apie save pačius. Pavyzdžiui, pastebėta, kad rinkdamiesi profesiją žmonės tikisi  užsitikrinti karjeros galimybes ir gana nuoseklų kilimą karjeros laiptais. Tačiau paskutiniais dešimtmečiais stipriai pakitęs užimtumo organizavimas (nesaugių, terminuotų, prekarizuoto, užsakomųjų paslaugų principu organizuojamų darbo vietų plėtra, permainingų užimtumo modelių atsiradimas, didėjantis netikrumas dėl darbo) niekam nebegarantuoja pastovios ir nuoseklios darbinės trajektorijos. Taip pat žmonės neretai apie visuomenę ir save pačius vis dar galvoja labai aiškiais vaidmenimis ir funkcijomis – jei atlieki svarbų, reikšmingą, reikalingą  vaidmenį – prasmingai gyveni ir esi reikalingas, jei to nedarai – esi atstumtas, pažemintas ir bevertis. Vis dėlto užsitikrinti išties reikšmingą ir prasmingą profesinę veiklą nėra taip paprasta, nes dabartinė darbo rinka sukuria nemažai bereikšmių ar net beverčių darbo vietų. Net tyrinėjant žmonių identitetą pastebima, kad profesija kaip buvusi itin svarbi tapatumo dalis silpnėja ar net nyksta, nes tokiame pasaulyje kokį turime yra labai sudėtinga visą gyvenimą išsilaikyti vienoje veikloje. Šiokią tokią pastovumo privilegiją turi amatininkai ar fundamentalių profesijų atstovai, tačiau ir jiems tenka prisitaikyti prie naujų socialinių sąlygų ir technologijų. Užimtumas vis dar lieka labai svarbi gyvenimo dalis, bet vis rečiau jis siejamas su monolitiniu profesijos pasirinkimu – galbūt galime kalbėti apie žmonių užimtumus, profesijas, veiklumus, aktyvumą, bet ne apie pastovų ir nuoseklų profesinį būvį.

Šis žmonių gyvenimo nepastovumas ir netikrumas pastebimas kalbant ne tik apie profesinius pasirinkimus, bet ir apie santykius, vertybes, bendruomeniškumą. Anot Gay Standing (2014), žmogus vis labiau virsta „urbanistiniu bastūnu“, kuris visur dalyvauja tik iš dalies – šeimoje, darbe, kolektyve, gyvenamojoje vietoje, draugystėje. Sėslus mūsų senelių ir tėvų gyvenimas teikė priklausymo vienai vietai pojūtį, varžė nuotykius, bet „dovanojo“ saugumo (gal kartais apgaulingai) ir atsakomybės už tam tikrą vietą ir jos žmones jausmą. Ir atvirkščiai, mūsų miestietiškas gyvenimas ir nuo jo neatsiejamas (post)modernus tempas atveria kelius nuotykiams, saviraiškai ir individualizmui, bet nuolat blaško ir verčia balansuoti. Štai kelių namų kaime greičiausiai gana lengvai galėtume identifikuoti įvairius ryšius ir žmonių santykius, gal kiek sudėtingiau būtų analizuoti paslėptas prasmes, bet pati struktūra veikiausiai nekeltų tiek daug dvejonių. Tačiau ką daryti su didžiuliais miestais, kuriuose gyvena tūkstančiai ar net milijonai žmonių? Kaip sužinoti, kokiais ryšiais yra susiję juose gyvenantys žmonės, kokias funkcijas jie atlieka ar sau priskiria, kas veikia jų mąstymą ir požiūrį, kokiomis vertybėmis jie vadovaujasi, apie ką jie svajoja ir kas juos skaudina? Tai itin sudėtingas uždavinys, kurį bent iš dalies mėginama spręsti įvairiais tyrimais ar apklausomis. Bet jų rezultatai taip pat yra suredukuoti į tyrėjui svarbius klausimus ir sritis, jais galima tirti tai, ką žmonės mąsto ir daro vienu ar kitu momentu, bet vis tiek neaišku, ar jie mąstys ir elgsis rytoj taip, kaip tai darė vakar? O kaip įvertinti pokytį, dinamiką, socialinio gyvenimo kaitą? Ką reiškia žmogaus nuomonė ar požiūris šiuolaikiniame pasaulyje, kuris taip sparčiai kinta ir drauge keičia tą nuomonę? Šie ir panašūs klausimai kyla tyrėjams, kuriems nagrinėti ir bent dalinai suprasti šiuolaikines visuomenes darosi vis sudėtingiau. Štai, pavyzdžiui, tyrimo „Nelygybė, urbanizacija ir teritorinė sanglauda“  metu atlikti interviu su verslo bei viešojo sektoriaus atstovais parodė, kad ir versluose, ir viešajame sektoriuje dirbantiems žmonėms labiausiai trūksta stabilumo ir galėjimo planuoti bent artimiausią ateitį. Ši nuspėjamumo galimybė kasmet mažėja, nes verslas nuolat susiduria su kintančiais reikalavimais, didėjančia biurokratine kontrole, politinių sprendimų nepastovumu ir globalių veiksnių įtaka, o viešasis sektorius yra nualintas naujų tvarkų ir eksponentiškai didėjančių dokumentų gausos. Palaipsniui randantis įvairioms komunikacijos priemonėms, vykstant kultūriniams ir ekonominiams mainams, augant miestams  žmogiška sistema tampa vis labiau kompleksiška. Pabandykite nusipirkti pigių oro linijų bilietą ir pamatysite, jog kartais galima ir sprandą nusisukti skaitant visus pasiūlymus. O juk norite tik bilieto iš taško A į tašką B.  Ką jau kalbėti apie tokias biurokratines procedūras kaip neįgalumo ar slaugos patvirtinimai, planinės operacijos dokumentacijos gavimas, teismo nuosprendžio laukimas ar įvairių etikos pažeidimų svarstymai. Žmonės viską gerokai supainiojo ir ši painiava tik didėja – viena vertus, dėl to, kad nebegyvename uždarų sienų ir sistemų teritorijose, tad tenka taikstytis su kur kas didesniu kiekiu įvairių reglamentų, reguliavimų ir požiūrių;  kita vertus, savo komunikaciją išplėtojome taip stipriai, kad praktiškai visos žmogiškos sritys tampa neatsėjamos viena nuo kitos ir veikia viena kitą.

Prancūzų teoretikas Jeanas Baudrillard‘as  savo knygoje „Simuliakrai ir simuliacija“ aprašo hiperrealybę. Šiuolaikiniame pasaulyje ji tampa realesnė už realybę, o tai, kas socialu, vis labiau menksta – nyksta ribos tarp klasių, politinių idėjų, kultūros formų, tarp komunikacijos ir „tikrojo“, realaus gyvenimo. Virtuali tapatybė tampa svarbesnė nei fizinė. Tokioje visuomenėje nebeegzistuoja tradicinė politika ir klasių kova, bet kai kurie žmonės vis dar gyvena laikų, kai šie dalykai egzistavo, idėjomis ir dėl to kenčia. Baudrillard‘o manymu, dabartinė postmoderni visuomenė yra į praeities kultūrą ir buvusio gyvenimo nostalgiją orientuota nuostatų sistema, kuria desperatiškai ir nesėkmingai mėginama susigrąžinti tai, kas buvo seniau. Dėl šios priežasties, pasak gana pesimistiškai nusiteikusio mąstytojo, tenka gyventi nuolaužose, paviršutiniškume, fragmentuose, savotiškame transpolitiškume, kai žmonės tampa politiškai ir idėjiškai abejingi, nediferencijuoti, nešioja įvairias nuostatų kaukes, kurias gali keisti pagal poreikį, bet realiai nebeišpažįsta jokių savitų požiūrių. Baudrillard‘o aprašomas pasaulis atrodo itin painus, kupinas simuliacijų, ženklų, simbolikos, kartais jo tekstai laikomi moksline fantastika, piešiančia totalinės ateities viziją. Galbūt Baudrillard‘o kūryba yra savitas šiuolaikinio pasaulio įkūnijimas – paini, kupina simbolių, sudėtinga, nevienareikšmė, susipynusi, sunkiai paaiškinama, keičianti „kaukes“ ir pavidalus? Vis dėlto ne tik jis kalba apie neaiškias, išblukusias ir itin painias žmonių kuriamas sistemas ir visuomenes. Postmoderniam  pasauliui apibūdinti yra vartojama rizikos visuomenės samprata (Urlichas Beckas 1992 m). Pagal ją, tokios visuomenės neriboja nei erdvė, nei laikas, nei socialumas, o  grėsmės veikia visas visuomenės grupes, jos nėra individualios ir asmeniškos, bet visuotinos ir globalios. Beckas teigia, kad šiuolaikiniai ir labai susipynę procesai gali sukelti nenumatytas katastrofas ir rizikingas mokslinės-techninės pažangos pasekmes (pavyzdžiui, tokias kaip atominės energijos katastrofos, dirvožemių ir vandens tvenkinių nualinimas chemikalais, neprognozuojami technologinių procesų poveikiai – kibernetinės atakos, duomenų vagystės, „deepfake“ technologijų keliama žala, miškingų ir derlingų vietovių dykumėjimas, sausra). Ši pažanga, Becko manymu, žmonių, augalų, gyvūnų sveikatai ir išgyvenimui sukuria kur kas daugiau rizikų ir pavojų, nei visuomeninio gėrio ar naudos, tad tam tikruose kontekstuose ji gali būti vadinama „atžanga“. Gana niūriai svarstoma, kad trumpalaikiu periodu galbūt įvairūs išradimai yra naudingi ir ekonomiški, tačiau ilgalaikėje perspektyvoje šios rizikos plėsis ir kainuos daug daugiau, nei jų dėka pavyksta pagerinti gyvenimą „čia ir dabar“.

Taigi matome, kad dabartinė socialinė struktūra ir visuomeniniai santykiai yra itin sudėtingi, tarpusavyje susiję daugybiniais tarptautiniais ir tarpsisteminiais ryšiais. Kuo sistema sudėtingesnė, tuo ji trapesnė ir labiau pažeidžiama, nes pradėjus trūkinėti vienai grandžiai, poveikis jaučiamas ir  kitose. O kai visa sistema yra pažeidžiama, tai ir žmonės esantys joje tampa tokie. Galbūt dėl šios pažeidžiamumo būsenos kai kuriuos žmones retsykiais kamuoja nostalgija praeičiai, nes įsivaizduojamą praeitį tarsi galima įrėminti aiškesniais teritoriniais, vertybiniais bei socialiniai riboženkliai, kurie smarkiai nusitrina dabartyje ir viską komplikuoja? Galbūt dėl šios priežasties ir mane taip žavi gana paprastas, tradiciniu būdu organizuojamas bičių pasaulis – jame labai aišku, kas ir kokią funkciją turi atlikti, kad šeima gerai funkcionuotų. O jei nutinka disfunkcija, aišku, dėl ko ji nutiko ir kaip ją spręsti.  Žmonių visuomenėje funkcijų įvairovė pernelyg didelė ir paini, vienoje vietoje atsivėrusi socialinė problema dažniausiai byloja apie daugybines to priežastis, o ją spręsdami neretai užprogramuojame ir sukuriame kitas problemas, kartais gal net didesnes. Taigi žmonės ne bitės, bet toldami nuo aiškesnio  ir paprastesnio  (bet ne lengvesnio) gyvenimo, kurį galėjo pasiūlyti lokalus gyvenimo būdas, matyt, vis dar ilgisi to įsivaizduojamo komforto, kurį galėtų suteikti aiškus žinojimas kas esame, ką turime daryti, kokia mūsų vieta žemėje.  Ar tai paprastumo nostalgijos sukelta fantazija? Galbūt. Vis tik greičiausiai, reikėtų nuolat sau priminti, kad  šiuolaikinis pasaulis jokių galutinių atsakymų nepateiks, be to, jis nuolat kels naujus klausimus, skatins ieškoti, kels įtampas ir savotišką nerimą, nes pasaulis, kurį kuriame drauge, rodos, kinta sparčiau, nei keičiamės mes pavieniui. Bet, kaip teigė L. Donskis, „gyvenimas moderniame pasaulyje niekada nebuvo ir nebus harmoningas, nes buvimas demokratijoje ir atviroje visuomenėje yra gyvenimas su disonansu“. Tokioje visuomenėje nėra galutinės tiesos, o tik jos paieškos, nėra galutinių atsakymų, o tik siekiai suprasti. Taip, žmonės ne bitės, mes per daug nutolome nuo tradicinių visuomenių kuriamos tvarkos, per toli nukeliavome įvairovės ir ieškojimų link, galbūt retkarčiais pasiklysdami,  bet ar norėtume kitaip? Ar norėtume ne ieškoti atsakymų, o juos gauti gimdami, ar norėtume ne plaukti painioje, kartais blaškančioje ir skandinančioje galimybių jūroje, o turėti konkrečią, nepajudinamą vietą po saule – tą vieną vienintelę ir teisingą? Tikiu, kad yra to norinčių ir  to siekiančių, bet  yra ir nenorinčių. Matyt, šiame disonanse visiems teks kažkaip sugyventi ir susitarti, mėginti vienas kitą suprasti.

Baigiant rašyti gimė keistas klausimas – žmonės ne bitės, bet bitės kartais būna kaip žmonės – sutranėja, „užgrobia valdžią“, kuria smukdo ir suardo visos savo šeimynos ar jos dalies galimybes gyventi geriau ir teisingiau. Tokiais atvejais domestikuotoms bitėms į pagalbą ateina bitininkai. O kas galėtų tokius sutranėjusius žmogiškus avilius iškratyti ant žolės ir leisti gyventi iš naujo, kitaip? Tebūnie šis klausimas liks čia neatsakytas, bet kiekvieno iš mūsų apmąstytas.

Galiausiai norėčiau viską apibendrinti itin taikliu filmuku apie šiuolaikinio pasaulio sudėtingėjimą - nusipirk riestainį, jei pavyks.

Parengė I. Dryžaitė

Naudota literatūra:
  • Apie bites pasakojo bitininkas V. Dryžas, 2020 birželis.
  • Donksis, L. 2015. „Man skauda“ 15min.
  • Baudrillard, J. 1983.(en.) Simulacra and Simulation. The University of Michigan Press
  • Baudrillard, J. 1975 (en.). The Mirror of Production. Telos Press Ltd
  • Baudrillard, J. 1993 (en.) The Transparency of Evil. Verso.
  • Beck U. 1992. Risk Society. Towards a New Modernity. London: Sage Publications.
  • Standing, G. 2011. The Precariat: The New Dangerous Class. London: Bloomsbury Academic.

Iliustracija: Damien Tupinier/Unsplash nuotr.


Norėdami pagerinti Jūsų naršymo kokybę, naudojame slapukus, kuriuos galite bet kada atšaukti. Daugiau apie slapukus.